Atminimo šviesa: Mirusiųjų pagerbimo diena Čikagos lituanistinėje mokykloje

„Kas mūsų laukia? Mirtis tyli ir nieko neatsako“, – šie romantiko Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ žodžiai leidžia užčiuopti gilią pagarbą mirusiųjų atminimui, perduodamą iš kartos į kartą mūsų tautos kultūroje. Apie mirties sakralumą, žmogaus gyvenimo trapumą, nenutrūkstamą gyvųjų ryšį su mirusiaisiais būtina kalbėti su jaunais žmonėmis, ypač augančiais kitoje kultūrinėje terpėje. 

Lapkričio 2 dieną Čikagos lituanistinėje mokykloje buvo minima Vėlinių diena– aukojamos Šv. Mišios ir meldžiamasi už mirusius artimuosius, per pamokas kalbama apie Vėlinių  tradicijas, piešiamos žvakelės, mokomasi giesmių. Jungtinėse Amerikos Valstijose  augantiems vaikams svarbu nubrėžti paraleles tarp Helovino ir Vėlinių, nes abu šie laikotarpiai yra apie ryšį su mirusiaisiais ir paslaptingą rudeninį laiką. Helovinas žavi šmaikščiomis kaukėmis ir linksmais vakarėliais, o Vėlinės – ramesnis, gilesnis metas, kai maldoje prisimename mirusius artimuosius, jei galime, aplankome jų kapus, uždegame žvakes. Vėlinės, skirtingai nei Helovinas, ragina nebijoti nakties tamsos, o ją  nušviesti žvakių liepsnelėmis. Žvakelė, ugnis, šviesa yra prasmingas Vėlinių simbolis, kuris apjungė visas mirusiųjų pagerbimo Čikagos lituanistinėje mokykloje veiklas.

Dienos išskirtinumo ir visų bendrystės jauseną sukūrė Šv. Mišios JC koplyčioje. Šventa vieta buvo ypatingai papuošta – altorių gaubė rudens nuauksintų lapų girlianda, centre degančių žvakelių piramidė yra ryšio su mirusiaisiais ženklas, apačioje vazose pamerktos rudeninių gėlių kompozicijos priminė, kad gyvybės ir mirties ciklas yra natūrali gyvenimo dalis.  Į koplyčią 10 valandą ryte įėję mokiniai šalia altoriaus padėjo savo mirusių artimųjų nuotraukas ir piešinius, kuriuose degė jiems skirtos žvakės.   

Muzikos mokytojos Danguolės Pažemeckienės atliekama įžanginė mišių giesmė padėjo mokiniams ir jų mokytojams įsitraukti į maldą. Ištrauką iš Atliepiamosios psalmės skaitė mokytoja Sandra Krumhorn, o seselė Laimutė padėjo mokiniams priimti žodį, kuriuo Dievas kreipiasi į juos. Mokytoja Aistė Velde skaitė intencijas ir maldavimus Dievui.  Mokytojos Danguolės drauge su mokiniais atlikta giesmė „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, / Tą padarėte man“ moko išgirsti, pastebėti ir pasirūpinti šalia esančiais, kenčiančiais, silpnesniais, suklydusiais ir net nuklydusiais nuo teisingo kelio.

 Kunigas Gediminas savo pamoksle kalbėjo apie Mirusiųjų pagerbimo dienos prasmę, didelį dėmesį skirdamas šviesai. Pasak jo, maldos už mirusiuosius žodžiai „Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia...“ tik patvirtina, kad Vėlinės yra šviesos, kuri sušildo mūsų meile mirusius artimuosius, šventė. Šią krikščionišką tiesą vainikavo pabaigoje muzikos mokytojos Danguolės paruoštų mokinių atliktos giesmės „Angelai“ žodžiai: „Su tais, kurie dangun išėjo, /su tais norėčiau pabūt.“ Tad Vėlinės ne tik rimties metas, bet ir vertybių bei tradicijų perdavimas jaunajai kartai, kurią šios dienos ritualas moko, kad išėjusieji lieka bendruomenės dalimi per atminimą ir pagarbą. 

Pabaigoje noriu tarti padėkos žodžius Čikagos lituanistinės mokyklos direktorei Vidai Rupšienei, kuri mane ne tik pakvietė  drauge su mokiniais pagerbti malda mirusiuosius, bet ir leido pažinti šios mokyklos mokinius, pabendrauti akis į akį su atsidavusiais savo darbui mokytojais, šnektelti su mokinių tėvais ir pajusti šios mokyklos kasdienybę ir  dvasią.  Esu tikra, kad ir kitos mano jau pažintos ar dar nepažintos lituanistinės mokyklos Čikagos konsulinėje apygardoje taip pat nuoširdžiai skatina savo mokinius pažinti lietuvių tautos tradicijas ir vertybes. 

Ramutė Jablonskienė