Aš tikiu, Lietuva išsivaduos

Nuo pavasario apvažiavau visą Lietuvą, aplankiau visus miestus ir rajonus, susitikau su tūkstančiais žmonių. Gaila, bet negalėjau aplankyti kiekvieno kaimo, kiekvieno mažesnio miestelio. Laiko tam per mažai. Gal kada nors...

Kas man labiausiai krito į akis po tokių gausių susitikimų? Didžiausias įspūdis - žmonės vengia kalbėti apie valdžią ir jos dabartinę politiką. Paklausi ko nors - jie žiūri nustebę, tyli. Bet prabylu aš, ir jie visi atkunta: "Pagaliau išgirdom teisybę!" Tada ir patys pratrūksta.

Ką gi tai rodo?

Žmonės bijo valdžios. Į valstybę dabar jie žiūri kaip į grėsmės šaltinį. Ko jie gali tikėtis iš savo valstybės? Valstybė gali nubausti, padidinti baudas, pakelti mokesčius ir net apmokestinti pensijas, žodžiu, valstybė gali atimti ką nors, įskaitant teisę kalbėti laisvai ir kritikuoti politiką, jeigu ta negera. Valstybė kaip priešas... Tai pats skaudžiausias įspūdis per visą mano viešnagę.

Žmonės nebeturi savo valstybės, kurią kažkada patys sukūrė, valstybė iš jų atimta.

Situacija tampa grėsminga.

Dažnai klausiu savęs: o kaip be savo valstybės išliksim lietuviai, kaip globalizmo liūne išsaugosim kalbą, kultūrą, papročius, kaip mes išliksime tuo, kas esam dabar?

Ar panašaus pavojaus nėra mūsų istorijoj buvę?

Ar šiandien mes kalbėtume lietuviškai, ar dar kas nors žinotų apie kažkokią Lietuvą, jeigu Jonas Basanavičius su savo "Aušra" ir aušrininkais nebūtų pažadinęs tautos ir sukūręs valstybės?

Prieš 100 metų galėjome tapti ir rusais, ir lenkais, ir kuo tiktai nori, bet atsirado valstybė, kurios pagalba lietuvių tauta išsaugojo kalbą, atgaivino kultūrą ir išliko pati. O situacija tada buvo tokia grėsminga kaip ir dabar. Migracija lygiai taip pat rovė žmones nuo savo šaknų, bent kiek mokytesnieji ir veiklesnieji paliko šalį. Situacija darėsi beviltiška. Ir (koks stebuklas!) dalis migrantų staiga patraukė atgal į tėvynę. Kodėl? Čia atsirado jų valstybė! Ir ta valstybė steigė mokyklas, įsteigė universitetą, joje kūrėsi akcinės bendrovės, stiprėjo ūkis. Visa Lietuva, ne tik lietuviai, bet visi Lietuvos piliečiai statė ir pastatė SAVO valstybę.

Taip mes išlikom, todėl mes ir dabar dar esam lietuviai.

Ar galėsime antrą sykį?

Su pavydu žiūriu į lenkus, kurie ir migrantus jau susigrąžino, ir valstybę pastatė ant kojų. O mes?

Jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad žmonėse labai optimistinės nuotaikos. Daugelis sako, kad Lietuva neišsivaduos. Būtų gerai, sako jie, bet nueita per toli, juk pirmojo Sąjūdžio nesunaikintas KGB kirminas priveisė savo vaikų, tie išplito po visą valstybę ir baigia sugriauti pamatus. Kas liko iš teisinės valstybės, jeigu teismai ir teisėsauga virto valdančiųjų rimbu susidoroti su kritika? Skaudu girdėti, bet tai juk tiesa, šį tą aš pats spėjau patirti nuosavu kailiu.

Ne, valstybė jau nėra mūsų visų.

Kada įvyko lemtingas lūžis tarp valstybės ir visuomenės? Ar tik ne 2009 m. sausio 16 dieną, kai žmonės susirinko prie Seimo į taikų protesto mitingą, o viskas pasibaigė nuožmiomis kautynėmis su visiems gerai žinomo generalinio komisaro užsiundytais policininkais? O nuo tada tapo įprasta, kad valstybė vis atgręžia kietą kumštį į savo žmones.

KGB kaip ir nebėra, bet slaptieji veikėjai dirba toliau, jie jaučiasi saugūs, juk įslaptinti vos ne šimtui metų. Kodėl, kokiu tikslu? Kad galėtų ramiai dalintis valstybės turtą, pardavinėti jį pusdykiai vienas kitam, o valstybės išlaikymui krauti ant žmonių vis didesnius mokesčius? O kaip kitaip, jeigu pelningiausių įmonių, tokių kaip Ignitis, pelnai išdalijami privatiems akcininkams? Ar ne todėl plynai kertami Lietuvos miškai ir kamšomos biudžeto skylės? Ir negi žmonių labui piliečiai yra suvaryti į privačius pensijų fondus, iš kurių užkirstas kelias atgal?

Tai kam tarnauja šita valstybė - visai Lietuvai ar tik saujelei išsigimusio "elito"? Atidžiau pažiūrėkit, kieno palikuoniai yra įsitvirtinę dabartinėj konservatorių vyriausybėj, ir didelių klausimų jums nebekils.

O kaip atstatyti valstybę, jei pakasta po pamatais?

Vieną sykį Lietuva jau atsikratė svetimo jungo. Ne taip seniai, prieš 30 metų su trupučiu. Į Vilniaus sporto rūmus susirinko Sąjūdis, pasakė NE, ir pančiai nukrito.

Tai ko mums taip nepadarius dabar? Tiesą sakant, dabar net galimybės didesnės. Nereikia jokių pogrindžių, jokių slaptų organizacijų, užtenka rudenį visiems sueiti į rinkimus ir pasakyti NE! Ne valstybės, šeimos, mūsų kultūros griovimui, ne KGB kirvarpai! Ir jeigu taip atsitiks, jei pasakysime NE išdavikams, tai nereikės nė Sporto rūmų - naujasis, visai kitas Sąjūdis susirinks į Seimo rūmus. Aš tikiu, kad jis pabaigs tai, ko nepadarė senasis - pirmiausia jis išslaptins KGB agentus, nuvainikuos juos ir padarys nekenksmingus. Estai sugebėjo tai padaryti iškart, vos tik atgavo nepriklausomybę, mes turėsim padaryti vėliau.

O paskui?

Kiti nepaprastai svarbūs žingsniai būtų įkurti Lietuvos valstybinį banką, kuris aptarnautų valstybines įmones ir neduotų pasipelnyti svetimiems bankams, atpirkti išparceliuotas Igničio akcijas, bent dviems metams sustabdyti vadinamąsias mokesčių "reformas", kurios tėra naujų mokesčių kūrimas, sveikatos apsaugą ir švietimą suimti į valstybės rankas. Jeigu valstybė mūsų pačių, tai ji turėtų būti mūsų sauga sunkią valandą, orios senatvės garantas, o per išlavintą jaunimą užtikrinti tautos ateitį. Niekas kitas to negalės padaryti, tik MŪSŲ valstybė.

Aš tikiu, mes galim turėti tokią valstybę, kurioje visiems Lietuvos piliečiams, nesvarbu, kokios jie tautybės, būtų saugu gyventi.

Kai kurie mano pažįstami sako, kad aš per didelis idealistas, kad aš tuščiai eikvoju šitiek jėgų, kad Lietuva jau pasmerkta. Bet ne! Tikrai tikiu, kad Lietuva bus atgaivinta, kad ji sulauks antrosios savo aušros.

Ir ta aušra būsime mes, vilties nepraradę piliečiai.

Labai džiaugiuosi, kad esu ne vienas, dėkoju visiems, kurie pamažu, bet užtikrintai artina Lietuvos aušrą. Nemuno aušra virš Lietuvos!

-----------------------

Jonas Basanavičius (1851 - 1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio "Aušra" redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.

J. Basanavičius gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, pradžioje mokėsi pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau Lukšių pradinėje ir Marijampolės keturklasėje miesto mokyklose. 1873 m. išvyko tęsti mokslų į Maskvą, kur Maskvos universitete įsigijo gydytojo specialybę. Gyveno Bulgarijoje, Čekijoje, o 1904 grįžo į Lietuvą. Dar gyvendamas Prahoje su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Joje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą. J. Basanavičiaus sekėjai vadinti aušrininkais.

1917 m. rugsėjo 18 - 22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą. (Pagal Vikipediją).

(Iš politinės reklamos leidinio "NEMUNO AUŠRA 2024")

Remigijus ŽEMAITAITIS

Politinė reklama

58