Tokios tokelės (7-218) Vasario Šešioliktoji

Geltona, žalia ir raudona, tai mūs‘ trispalvė vėliava.

Po ja stovėti mums malonu, joje tėvynė Lietuva.

Šešiolikta diena vasario -

Brangi lietuviams yr’ visiems,

Mažam vaikeliui, ginklo kariui,

Suaugusiems, jauniems, seniems.

Šešiolikta vasario buvo

Mūs’ priešams net gana skaudi.

Ir daug dėl josios brolių žuvo

Lietuviams amžiais bus brangi.

Šešioliktą vasario menam

Brangius laimėjimus tautos,

Tegu krūtinėj’ mūs’ rusena

Tėvynei meilė visados.

Apie Vasario 16 minėjimus turiu daug neišdildomų įspūdžių. Mano tėvas tais laikais (apie 1930m) buvo Vainuto miestelio pašto viršininkas. Atėjus Vasario 16, visa šeima privalėjome eiti, dar prieblandoje, į miestelio aikštę vėliavos pakėlimui. Vasario 16ją Lietuvoje „bikini“ niekas nevilkėjo. Būdavo labai šalta ir tą šaltį mes sugebėdavome atlaikyti. Žodžiu, eidavome, nors ir ne savo noru taip anksti, išrikiuoti: pirmose gretose vaikai, antroje eilėje motina, trečioje eilėje tėvas su šautuvu. Šiandieną tokį vaizdą matant, pagalvotumėm jog tai neklaužados vaikų ir žmonos trėmimas į katorgą. Miestelio aikštėje susirinkdavo nemažas skaičius miestelio gyventojų ir miestelio grietinėlė, išklausymui trumpos kalbos apie šios dienos reikšmę, ir orkestrui grojant Tautos Giesmę iškelti trispalvę vėliavą. O tas vėliavos stiebas buvo be galo aukštas. Aš labai sekdavau orkestro „dūdorių“ elgesį, ar kam neprišalo „zūbai“ pučiant į tas metalines „dūdas“. Mano lūkesčiai nepasitvirtino, tik kažkodėl, kai mes vaikai, prikišdavome liežuvį prie sušalusio metalo, jis prilipdavo ir jo atpalaidavimas būdavo skaudus. Vėliau, gyvenant Kalvarijoje, Marijampolės apskrityje, buvome vyresni, bet Vasario 16 iškilmes neapleisdavome, iki sulaukimo Stalino „saulės“. Tuomet visi tie atsiminimai ir ta šventa pareiga pagerbti Vasario 16sios tikslą, apsivertė aukštyn kojomis. Visur tapo brukamas „Internacionalas“.

Teko neleidžiamų išsiš0kinų padaryti ir sovietmečiu, Stalinui jau mirus. Kartą, Vasario 16 išvakarėse vienas darbininkas, brigadininkas ir aš sunkvežimio vairuotojas, ištuštinę puslitrį degtinės tyliai sugiedojome Tautos Giesmę. Tik vėliau, praslinkus keletui dienų, sužinojom, jog tas nekaltas darbininkas buvo komjaunuolis (gal tik popierinis). Atrodo, jog jis vadovavosi, kaip ir mes, tautos patriotizmu. Ačiū jam. Mes išlikome sveiki.

Vėliau, atvykus 1962 metais į Ameriką kasmet lankydavau, pagal tėvų įdiegtą paprotį ir tradiciją, Vasario 16 Nepriklausomybės minėjimus. Tais laikais, pagal organizacijų susitarimą, Vasario 16tos aukos buvo renkamos ALTo (Amerikos Lietuvių Taryba) darbų naudai. Kivirčų bei nesusipratimų nebūdavo, ... iki! 

Anais laikais, dalyvaujant ir stebint, Vasario 16 dienos proga lietuvių būrius, daugumoje pasipuošusius atlapus trispalviais kaspinais, net ir Maironis, rašydamas apie Šatriją būtų pavydėjęs tokiais lietuviškais patriotizmo jausmais vedančius lietuvius, lyg einant į atlaidus, užpildant Halsted gatvėje Lietuvių auditoriją. Toks būdavo nenumalšinamas lietuvių patriotiškas pasididžiavimas. Bet viskam ateina pabaiga.

Pinigai yra toks lipšnus daiktas ir turi gerą skonį, sugebantys kibti net prie „švariausių“ pirštų. Minėjimams pradėjus vykti Maria High School auditorijoje, įsikišo Lietuvių Bendruomenė su pretenzijom, kad pinigais būtų dalinamasi. Buvo dalinami atskiri vokeliai ALTui ir Bendruomenės aukoms. Taika ir ramybė buvo sudrumsti. Bendruomenė tapo  pinigais nepasotinama. Tokia ji ir liko.

Tais laikais lietuvių spaudoje pastebėjus Bendruomenės vadovybėje pačius geriausius, patikimiausius bei sąžiningiausius vadovus, praėjo noras tapti Bendruomenės nariu. Už tokius nepakeičiamus asmenis buvau prievarta verčiamas balsuoti Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Atrodo keistai, bet tokią pat sovietinę balsavimo sistemą atradau čia Amerikoje, Lietuvių Bendruomenėje.

Vėliau LB apsikiauliojo net kelis karus. Visas nesąžiningumas pasirodė, jog iš LB iždo pinigai, per tam tikrą rėtį, nubyra į asmenines sąskaitas. Bet, atsibuskime, būdavo išrenkama ir revizijos komisija, tiksliau „rubber stamp“. Iš tokios revizijos komisijos naudos tiek kiek iš ožio pino. Bet, Bendruomenė gyvuoja.

Daug neleistinų istorijų teko pergyventi matant nešvarumus būnant Lietuvos Vaikų Vilties savanoriu. Organizacijos pavadinimas skambus. Pagalba suteikta daugeliui Lietuvos vaikams, kurie Amerikai ir jos lietuviams yra dėkingi. Kaip visur, ir galiu sakyti visuomet, kur atsiranda pinigai ten jie lydimi korupcijos. Tokia jau žmonijos prigimtis.

Dabar, laikams keičiantis, dar yra lietuvių gerbiančių tą gerbiamą Vasario 16 dienos valstybės vyrų pasiaukojimą statant valstybės interesus aukščiau savų. Kas anksčiau buvo, liko istorijoje. Kol lietuvių bus, minėjimai vyks. Jie neišnyks, nors kaip Anykščių šilelyje dar kelios pušelės apykreivės liko. 

Šalia Vasario 16, lietuviai dabar mini ir Nepriklausomybės atstatymą kovo 11 dieną. Šie du minėjimai tęsiasi jau 33 metai, aiškiai rodant Lietuvai pasirinkus teisingą demokratinės pažangos kelią, kas labai siutina, pažangos nepripažįstantį, kaimyną rusą. Lietuvoje dar nemažai trūkumų jos demokratijoje. Kai prie bendro pasitarimo stalo susės pozicija ir opozicija tartis, kalbėti tautos ir valstybės gerovei, tuomet ir Tautos Himno žodžiai „Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei“ bus įsisavinti. Kol dainuosime „Lietuvos miškuos ąžuolai žaliuos ...“ tol didžiuosimės, kad mes lietuviai tvirti, atsparūs, neišnaikinami kaip neišnaikinami ir žvirbliai.

Deja, Lietuvoje yra dar nemažai žiūrinčių į rytus ir garbinančių tą rytų dvokiantį maskolių.

Tegul supyksta, kas nežino,

Kalba senoji kaip miela,

Kuria mus, „Tėve mūs” mokino

Tėtužis miels ir motina.

 2024-02-15