Tokios tokelės (177) Mišrainė

Geltona, žalia ir raudona, tai mūs trispalvė vėliava.

Po ja stovėti mums malonu, joje tėvynė Lietuva.

                                                                        

Šlovė ir garbė ukrainiečiams kovojantiems už išlikimą su maskoliškuoju pasauliniu teroristu!

Mirtis svoločinai.

Lietuvoje esant lietuviu ir norint išgarsėti, reikia iš tokios pat draugijos nuomonės žmonių gauti leidimą. Juk dar neužmiršome prof. Mažylį, atradusį Lietuvos Nepriklausomybės Paskelbimo Aktą, originalą. Garbė tokiam žmogui. Taip galvojame mes, žmonės, žmoniškai. Bet Lietuvoje kažin kokios ten draugijos pirmininkas galvoja kitaip, pavadindamas prof. Mažylį kažkokiu „tipu“. Dabar atsirado kitas „tipas“ perirklavęs Atlantą. Pirmo „tipo“ rezultatus tuojau pat apspito valdančioji šutvė. Tą patį negalima pasakyti apie antrąjį „tipą“ kurio didvyriškas pastangas pagirti neatsirado nei vienas JAV akredituotas Lietuvos diplomatas. Matyt Aurimas nėra su ta šutve srėbęs iš vieno lovio. Gal taip ir gerai, nes bet koks dalyvavęs diplomatas būtų pradėjęs girti Aurimą už būtus ir nebūtus nuopelnus, baigiant kalbą būtinai išsigyręs save nežinodamas net už ką. Dabar Aurimas be jokių dūdų orkestrų, buvo sutiktas savos nuostabios liaudies žmonių. Ačiū sutikėjams. Valdžios „tipams“ neliko kitos išeities, kaip tik teisintis tiesai neatitinkančiomis istorijomis. 

Pranešama, kad geg. 5 d., 6 val. vakaro, Aurimas bus sutiktas Pasaulio Lietuvių Centre, Lemonte. Tikiu, kad šalia skaitlingos minios, susitikime dalyvaus ir kai kurie Lietuvos diplomatijos atstovai,  svečių teisėmis, nesuteikiant jiems teisės kalbėti. Jie to neverti, kad amžinai, visur jiems būtų atviras kelias prie to garbės lovio. Aurimo nesutikimas Floridoje nepateisinamas.

Tai tokios tokelės. Juk mes lietuviai!

Dar galiu dalintis su nedaugeliu gyvų liudininkų apie WW2 karo pradžią ir jo pabaigą. Vieni sutikome tą „išvaduotųjų“ kariuomenę atslenkant iš rytų, kiti, kaip ir aš ją „pasitikau“ atslenkančią iš vakarų. Tos kariuomenės vadas tame fronte buvo maršalas Rokosowskis. Mat, aš buvau vokiečių nusavintas ir teko vakaruose nuo Dancigo kasti prieštankinius griovius apsaugojimui iš rytų nuo rusų tankų antplūdžio.  Tie visi iškasti grioviai pasirodė bereikalingi, nes Rokosowskis sugebėjo Dancigą apsupti, atkirsti nuo Vokietijos ir tą katilą pribaigti, ateinant iš vakarų. Neilgai trukus visus gyventojus ir rusų kariuomenę pasiekė žinia apie karo užbaigimą. Berlynas žlugo. Kulkos nebezvimbė. Stalinas sustabdė ir savo vargonų (Katiūšų) muziką. Taigi, karas su Vokietija pasibaigė 1945 m. geg. 5 dieną. Įsidėmėkime. Karo prieš Vokietiją užbaigimo atšventimui, Stalinas leido tai „pergalingai“ kariuomenei, be jokios atsakomybės ūžti tris dienas. Vankai to tik ir tereikėjo. Stalinas staigiai tapo geriausiu karo vadu. Kariuomenė pradėjo ūžimą, kaip bičių avilyje, ir tęsė geg. 6-7-8 dienomis parodydami ir įrodydami savo laukinę bekultūrą nuo kurios labiausiai nukentėjo ir atlaikė prieš jas rodomą ir naudojamą žiaurumą Vokietijos moteriškoji giminė. Sovietiniai karo vadai susitarę su vakarų sąjungininkais sutarė geg 9 dieną paskelbti karo užbaigimo prieš Vokietiją diena. Liko dar pribaigti Japoniją.

Kaltinkime, galbūt gandrą,  kad tokiu sutapimu, 2000 m. geg. 5 d. gimė naujas „kid on the block“, kurio nuo pirmos dienos niekas nekentė, nes jo vardas buvo „Lietuvis“. Antruoju numeriu jis buvo pakeistas į „Amerikos Lietuvis“. Oi, buvo jis nekenčiamas, pravardžiuojamas įvairiai, linkėjimai patys blogiausi. Bet tas naujas „kid on the block“ nekreipdamas daug dėmesio augo ir stiprėjo. Jaunystės pradžia buvo sunki. Tą juto ir jo leidėjas, atkaklus žemaitis Bronius Abrutis.

Man sužinojus jog atsirado naujas „kid  on the block“ pagavau į savo rankas jo pirmąjį numerį. Pastebėjau, jog šis „kid“ niekam nepavojingas, nes jo temos nesipynė su „Draugu“, tiktai su tuometine „Draugo“ vyriausia redaktore, kuri patyrusi konkurenciją nustojo vaikščioti su aukštyn užriesta nosimi. Susirūpino. Atėjo laikas dalintis „įtakos sferomis“, kurios buvo nereikalingos. Amerikos Lietuvio skaitytojų ir prenumeratorių skaičius didėjo kaip ant mielių kildamas pyragas. „Draugui“ buvo kuo susirūpinti.

Pasirodžius laikraščio pirmam numeriui, aš susipažinau su jo leidėju Broniumi Abručiu, ir, kartu jo bute su kitais savanoriais adresavom ir vežėm laikraščius tam tikslui skirtuose maišuose pagal Zipkodą į pašto priėmimo vietą. Pradedant su pašto įstaiga tikrus kryžiaus kelius, jam buvo reikalingas anglų kalbos vertėjas, kuriuo tapau aš. Laikui bėgant viskas buvo nugalėta, ir laikraštis buvo prenumeratoriams pristatomas paštu. Tai buvo tais laikais didelė pažanga. Džiaugtis ta pažanga teko neilgai. Paštas gerai dirbdamas, kad dirbti dar geriau, persistengė pakišdamas sau koją, viską sugadindamas. Ne be reikalo sakoma, kur valdžia prikiša savo nagus, viską sugadina. Spaudos pristatymas pradėjo labai vėluoti, į ką labai negerai atsiliepė prenumeratoriai,  kaltindami redakciją. Aiškinimai prenumeratoriams juos neįtikino. Pradėjus dirbti su Broniumi, kelio atgal neberadau. Prenumeratoriai iškėlę laikraštį į aukštumas, dėl pašto klaidų, pradėjo jį nebeprenumeruoti. Leidėjas nutarė pereiti į skaitmeninio laikraščio leidimą, nes spaustuvių ir pašto kainos piniginę veržė vis labiau. Laikraštis perėjęs į skaitmeninę sistemą, tebeeina iki šios dienos, bendrai paėmus 23 metus. Tai tokia trumpa istorija apie „the new kid on the block“. O aš išlikau, visus 23 metus, Amerikos Lietuvio „prisiekęs“ bendradarbis.

Juk ir aš lietuvis.

Spausdinamas (popierinis) laikraštis išsilaikė 16 metų su 839 numeriais. Juos visus, spausdintus, nuo pirmo iki paskutinio numerio aš rinkau ir surinkęs sudėjęs į dėžes su aiškiu paženklinimu, perdaviau Balzeko Lietuvių Kultūros Muziejui. Ten jiems saugi vieta.

Truputį naujos istorijos apie Čikagą. Subruzdo įvairūs įvairių organizacijų ir religinių grupių vadovai su viena bendrai visiems rūpima problema, didėjančiais kriminaliniais nusikaltimais mieste. Pasirodo, jog naujai išrinktas meras, žadėdamas mažinti policijos kiekį, nežino ar net nenori spręsti tą jaunimui būdingą problemą. Miesto gyventojai išsirinkę savos spalvos merą turės su juo dirbti ištisus 4 metus. Išrinkimas mero, tai ne panos pasirinkimas. Išrinktasis meras tiek suįžūlėjo, kad jis Springfielde reikalavo, jog valstija prisidėtų prie miesto išlaikymo ir atstatymo. NUTS, jam buvo atsakyta. Laimėjęs rinkimus pagal odos spalvą, nežino kaip elgtis tapus meru. Miesto problemos kasdieną didėja. Nusikaltėlių elementas tiktai džiūgauja. Jie viešai, jau ir dienos metu, vykdant nusikaltimus naudoja rankinį ginklą. Policija? Likęs tiktai vardas. Buvęs, netikęs, policijos viršininkas, merei pralaimėjus rinkimus, tuojau pat pabėgo iš pareigų, nujausdamas savo ateitį. Čikagos jaunimas, susirinkęs Millenium parke rodė savo sugebėjimus, šokinėdami ant automobilių stogų lyg ant grindinio nebūtų buvę vietos. Ką darys tie tėvai atpažinę per žinias savo atžalas. Mokės ir toliau aukštus mokslo pinigus, nesirūpinant kas iš jų bus. Naujai išrinktas meras pritarė tokiam jaunimo ūžimui. 

Juodaodžių apylinkėse, krautuvės viena po kitos užsidaro nepadarydamos reikalingo pelno tolimesnei veiklai ir labai didele prekių vagyste, kurių niekas nepersekioja ir nebaudžia. Gyventojai šaukia iš nepasitenkinimo nesuprasdami verslo pagrindų. Traukiasi iš pareigų ir Cook apskrities prokurorė viešai protegavusi juodaodžius nusikaltėlius. Kas bus močiute, kas bus? Įšoko komunistinis oželis į miesto darželį, oi kas bus? Verslai iš miesto traukiasi. Čikagos miestas, turėjęs didelę gamybos industriją, likęs be jos, nes dėl nepakeliamų mokesčių išbėgiojo arba sustabdė savo veiklą labai daug įmonių paliekant gyventojus darbininkus nežinomybėje. Miesto biudžetas melžiamas korumpuotų darbo unijų. Mieste šiukšlių surinkėjai atsilikę dar labai, nes labai „pažangus“ unijų reikalavimas, vienas sunkvežimio vairuotojas ir viena s šiukšlių surinkėjas. Tokio suporinimo tikslas naudingas vairuotojams, nes jiems tenka dirbti labai daug valandų. Priemiesčiuose tas santykis išspręstas kitaip. Vairuotojas ir surinkėjas, tam tikslui pritaikintuose sunkvežimiuose, vienas. Taip sutaupoma daug mokesčių mokėtojų pinigų. Žinome, jog Čikagos miesto, valdiško sektoriaus, unijos yra pačios korumpuočiausios. Kol unijos valdys miestą, tol prošvaisčių nebus. Pažvelkime tiktai į miesto mokytojų korumpuočiausią uniją, kuri pažeisdama savo įstatus, Brandon Johnson meru išrinkimui paaukojo iki šiol didžiausią sumą, net 2,3 milijono dolerių. Tokia aukšta, ir nelegali dovana, be reikalo neduodama, praneša  „Illinois Policy Institute.”

Mat tarp politikierių ir unijų yra nerašyta sutartis: „Kaip tu balsuosi, taip ir mes balsuosim. Kai mes balsuosim, tu nebebalsuosi“. Politikieriai drebantys dėl savo vietos tampa korumpuotais ir nesugeba atsispirti unijų žabangų. Privataus sektoriaus unijos tokios prabangos neturi. Vienintelė išeitis tai panaikinti valdiško sektoriaus unijas, nebepasirašant jokių darbo sutarčių su jomis. Taip, gali būti grasinama štreikais, bet ateina ir štreikams galas, nes pasigendama duonos buvimo ant kasdieninio stalo. Alkis, nors ir pavėluotai, įduoda žmonėms proto. Priminsiu ką prezidentas Reaganas padarė su oro kontrolierių unija. Unija norėjusi streikuoti, buvo prezidento įspėta, kad streikas bus nelegalus. Unija neklausė ir streikavo. Prezidentas uniją atleido iš darbo, apmokindamas naują kartą oro kontrolierių. Aišku, atleistieji iš darbo sukėlė triukšmą, tiktai jau per vėlai. Daug kas iš jų prašėsi priimami atgal į darbą, bet durys jiems buvo užtrenktos. Pritrūko kasdieninės duonos. Buvo daug prarasta, net ir gyvenamų namų. Ir viskas vyko tiktai dėl garbėtroškų unijos vadų užsispyrimų. Pasirodo, jog unijoms neleistina diktuoti valdžiai. Iš tokios oro kontrolierių unijos pamokos, galėtų pasimokinti Čikagos miestas su savo 50 seniūnų. Klausimas seniūnams, ar yra tarp jų kuris nesėdi korumpuotų unijų kišenėje? Miesto ateitis neaiški. Ar sugebės 50 seniūnų bent truputį atstatyti miestą ir suvaldyti kriminalą? Ar merui bus leidžiama savavaliauti savo komunistinėmis idėjomis neatsižvelgiant į gyventojų poreikius?

Pažvelkime 280 mylių atstumu į rytus, į Detroito miestą, kadaise buvusią automobilių gamybos sostinę. Dėka automobilių unijos, gamyba iš miesto išbėgo, perkeldama savo verslą į palankesnes sąlygas teikiančias vietoves. Kas laimėjo? Detroito mieste laimėtojais tapo kriminaliniai nusikaltėliai. Nukentėjo sąžiningi miesto gyventojai.

Pažvelkime kaip elgėsi, kokiais padrąsinimais, arba tikrų demokratų, virtusių komunistiniais kažkieno padlaižiais, Amerikos didieji miestai skendo liepsnose, mažindami policijos gretas. Jiems sekėsi tiktai turto naikinimas ir krautuvių plėšimas. Į tuos miestus, apsėstus riaušininkų, net tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojai atsisakė pristatyti reikiamų prekių. Gaunasi didi problema. Riaušininkų dienotvarkėje nėra potvarkio problemų sprendimui. Visus tuos liepsnojančius miestus valdė grynakraujai demokratai. Teisingai supratote, grynakraujai demokratai. Nesvarbu, gal net ir neįdomu mums, žinoti tų miestų žmonių nuomones rinkimų metu. Jie pasipiktinę, keikdami valdančiuosius, vis vien per rinkimus balsuoja už juos. Tai yra Amerikos tragedija. Nežinau, ar kada atsidarys akys tiems demokratams ir supras jog ir respublikonai yra amerikiečiai. Tikėkimės, kad per ateinančius rinkimus demokratai sugebės atskirti pelus nuo grūdų.

Čikagos, dar merė, susirūpino ir parašė maldaujantį laišką Texas valstijos gubernatoriui, kad jis nesiųstų nelegalų į Čikagą, kuri skelbiasi esanti „sanctuary city“. Tokiame mieste nelegalai priimami išskėstomis rankomis, aprūpinami vis jų didėjančiais reikalavimais, kas „nieko nekainuoja miesto mokesčių mokėtojams“. Jie garsiai reikalauja ir gauna. Toks jų priėmimas, apgyvendinimas pavirsta į kriminalo peryklas. Tai kas kur kvailių ieško?

Tie visi Amerikos nelegalai yra padarinys negerbimo Konstitucijos ir įstatymų. Čia, valdančiųjų demokratų, jokie pasiteisinimai nepriimtini. Nemanau, kad lietuvių būtų toje nelegalų grupėje. Bet, sakoma, kur sutiksi žvirblį, ten sutiksi ir lietuvį.

Juk mes Lietuviai! 

2023-05-04