Tokios tokelės (138) SUDIE laiškas

Gerbiami skaitytojai!




„...Tie patys kalneliai, šilai, uogienojai,

Tik aš nebe tas jau esu“.




Pirmiausiai noriu visiems, be išimties, tarti širdingiausius AČIŪ žodžius už išreikštus man sveikinimus skubiai pasveikti. Grįžęs iš ligoninės radau, „...tuos pačius kaimynus, tvenkinyje tas pačias anteles, tad viską stebiu, matau ir jaučiu, jog aš nebe tas jau esu“. Mano amžiuje ligos ir metai mėgsta porintis. Tegu būna jų dalykas. Žinome, jog laikas nesustoja, o mes apie laiką klaidingai suprantame sakydami: dabar yra tokia valanda ir penkios minutės. Tai klaidingas pasakymas. Tiksliai būtų pasakyti, jog dabar buvo tokia valanda ir penkios minutės. Laikas nesustoje net akimirksniui nes „Bėga kaip vanduo, kaip vanduo negrįžta“.




Manau, būnant pensininku, atėjo laikas tikrajai pensijai. Patyriau negalavimų krentant sutrenkdamas klubą kuriame susidarė kraujo krešulys, kuris buvo be galo skaudus. Po dvejų savaičių, paleistas iš ligoninės, jau sveikstant namuose, per staigiai sėsdamas ant unitazo, tą likusį žymiai sumažėjusį kraujo krešulį pažeidžiau, kuris labai skausmingai išsiplėtė ir ištino. Skausmas buvo neapsakomas nei aprašomas. 911 suveikė labai greitai. Paguldė į greitąją, uždarė duris ir dar pririšo (kad nepabėgčiau?) ir ta greitoji valdoma vaituotojo, kaip ir pirmu etapu, rinko visas kelio duobes, kai nuvežus į ligoninę beveik pusė skausmo beliko. Bet skausmas greitai atsigavo. Dėka daktarų pastangoms, į mane supylė daug morfijaus skausmų mažinimui. Nuo skausmo buvau be sąmonės ir kliedėjau, bet Išlikau gyvas. Ligoninė yra įstaiga, kartais, į kurią žmogus ateina sveikas ir išeina gaudamas pluoštą įvairiausių ligų diplomų. Taip ir mane išblusinėjo, paleidžiant sakydami, kad inkstai veikia, pūslė ne kiaura, dumplės pagavo vandens nuo gulėjimo, tad panaudojo antibiotikų, o širdį reikia remontuoti. Ką gi, gyventi dar galima. Širdį remontuosime. Tik nenusiminkime. Ligoninėje nusekusias jėgas, dabar atstatau. Grįžęs iš ligoninės, atgaudamas jėgas, iš naujo tariu, jog „aš nebe tas jau esu“. Tik blogai, dar automobiliu važiuoti negaliu. Gaila žiūrėti kai automobilis garaže apdulkėjęs stovi ir rūdija. Tiek to.




Kiek sveikata ir sąlygos leis, retkarčiais dar pasirodysiu spaudoje. Ačiū gerbiamiems skaitytojams už mano straipsnių skaitymą.




Savo gyvenime mačiau daug įspūdingų saulėtekių ir įspūdingų saulėlydžių. Bet pačio įspūdingiausio saulėlydžio, kuris artėja nežinomu greičiu, man matyti neteks, nes jau būsiu Anapilyje, lygus tarp lygiųjų. Baisu? Nemanau. Jausmai kalba ir daug pasako. Skelbiu šį straipsnį dabar todėl, kad nežinau kuomet tas įspūdingiausias saulėlydis ateis.




Prieš išeidamas į AnapilĮ, šaukiu visus lietuvius nežiūrint įsitikinimų (atmetus komunistinius), kalbėti ne vieni apie kitus, bet vieni su kitais, rasti bendrą kalbą ir priimti protingus sprendimus, vardan tos Lietuvos gerovės. Dabartinis esamasis partijų skaičius privalo išnykti, nes tos partijos iki šiol dirbo tiktai savo naudai, apeidamos tautos ir valstybės gerovę. Atsisakykime principo „Trys lietuviai – penkios partijos“.




Lietuviai, išsiblaškę po visą pasaulį, girdėkite Laisvės varpo gaudesį, o tame gaudesyje visiems lietuviams privalomus žodžius „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, tas laivės nevertas kas negina jos“.




Prisimenu gyvenimą Lietuvoje pokariniais metais ir stalinizmo siautėjimą. Mačiau 1947 metų trėmimus. Buvo baisu ir žiauru. Stebėjau ir partizanų veiklą. Tais pokariniais metais tą laisvės varpo gaudimą girdėjo patriotiškai subrendęs jaunimas, „kaimo bernai“, miestų jaunimas, gimnazistai, bei buvę kariai ir karininkai, kurie susibūrė į kovą prieš okupantą, vėliau, nelygioje kovoje su okupantu, žuvę dėl tautos laisvės. Pradžioje, partizaninio judėjimo galingume, buvo dainuojamos padrąsinančios dainos „...mes einame ir žengiame ir priešui mirtį rengiame ...“. Bet, priešas buvo galingesnis, ir partizaninė kova silpo iki jos narių pilno sunaikinimo. Silpstant kovai pasikeitė ir dainų tonas. Buvo sukurtos ir dainuojamos liūdesio dainos, pav. „...mergaite, papuoški mano kapą baltų akacijų žiedais“. Apie šį judėjimą rašiau praeitame straipsnyje, o dabar kartoju, nes jis vertas to prisiminimo. Šaukimas patriotizmui visuomet reikalingas, ypač kai dabar patriotizmas keičiamas į turtą, savanaudiškumą ir idiotizmą, užmirštant tautos bei valstybės gerovę. Nesistenkime perdaug su turtais, išlikime patriotais, nes jeigu sugrįš rytų banditas jis vėl viską sunaikins, ir vėl būsime „lygūs tarp lygiųjų“. Pasiektas kultūros lygis taip pat bus sunaikintas. Tokia maskoliška logika. Ji nesikeičia. Dabar pats laikas, kartu su ukrainiečiais kovoti prieš maskolišką banditą ,už Ukrainos, Lietuvos ir visos Europos išlikimą laisviems.




Niekuomet neužmirškime Lietuvos partizanus, paaukojusius savo gyvybes kovoje dėl Lietuvos laisvės. Jų pasiaukojimas tai Lietuvos istorija. Ji privalo išlikti amžiams. Tik mes, lietuviai, privalome šią Lietuvos partizanų kovos istoriją dėl tautos laisvės perduoti ateinančioms kartoms. Šaukiu ir kviečiu: Lietuvi išlik lietuviu! Laikykime mūsų Trispalvę iškėlę aukštai, aukštai!




Mano paminklas į Anapilį paruoštas su jame iškaltais žodžiais „Praeivi! Kas tu esi, aš buvau. Kas aš esu, tu būsi“. Šis posakis galioja visiems, be jokių išimčių.




Tai toks mano pageidavimas išeinant. Neužsigaukite. Atleiskite jeigu užgaulu. SUDIE.




Baigiant tariu: „Vardan tos Lietuvos, vienybė težydi“.

2022-07-16