Tokios tokelės (136) Ukraina (13)

Mes, lietuviai, neturėtume džiaugtis kai kaimyno daržinė dega, bet padėti gaisrą gesinti, nes degančios daržinės kibirkštis gali pasiekti ir mūsų stogą. Kas mums padės gesinti gaisrą neturint kaimyno? Padegėjas?

Mūsų rytinio kaimyno, ukrainiečio, daržinė dega padegta bandito, todėl skubėkime visomis išgalėmis tą degančią daržinę gesinti, nes tas gaisras, pučiant rytų vėjui, uždegs ir mūsų daržinę. Nebeturėdami kaimyno, kas padės mums mūsų nelaimėje? Vieni nesugebėsime, nors ir išsemiant Baltijos jūrą, gaisrą užgesinti. Todėl neužmirškime, jog tiktai vienybėje yra jėga.

Panaši padėtis yra ir su Ukraina. Kai kurios valstybės viešai kalba apie ginklų suteikimo nutraukimą ukrainiečiams. Tai yra tiesioginė parama banditui. Galbūt jie išgirdo anksčiau pasakytus bandito žodžius, jog pasaulis nežino kas yra Ukraina ir kur ji randasi. Pasaulis gerai žino, kad nuo JT įsteigimo, Ukraina atstovavo savo kraštą, nors ir po Sovietų Sąjungos vėliava, visuomet palaikydama tuometinę Sovietų Sąjungą. Gėda tokiems nevidonams. Nebegalima sustabdyti ginklais rėmimo ukrainiečius. Ginklai ne amžini. Karo metu jie sunaikinami, arba sunyksta. Papildymas yra būtinas. Ginklų šalpos nutraukimas reikštų Ukrainos atidavimą banditui – okupantui jos suvirškinimui. Banditas to tik ir laukia. O mūsų kelnės? 

Tačiau penktadienį, Rusijos, Primorės krašto įstatymų leidžiamojo susirinkimo posėdyje kilo sąmyšis, kai vietos įstatymų leidėjas ir komunistų frakcijos narys perskaitė pareiškimą, raginantį Kremliaus vadovą išvesti Rusijos karius iš Ukrainos teritorijos. Įdomu? Ar tai ne St. Peterburgo koncerto minios įžiebtos kibirkšties tęsinys? Aišku, bandito pataikūnai jį nutildė uždrausdami jam toliau kalbėti ta tema. Tokia yra Rusijos demokratija. Negalime nepaminėti Rusijos diplomato (Boris Bonderov) prie JT Ženevoje atsistatydinimo, kviečiant ir kitus Rusijos diplomatus sekti jo pavyzdžiu. Pastebima, kad „Piterio“ kibirkštis pereina, nors ir į mažą, bet liepsną.

Rusijos jaunimas, šaukiamojo amžiaus, vis dažniau pasipriešina valdžiai, atsisakant kariauti prieš ukrainiečius, ir už tai teisiami. Tų, atsisakiusiųjų jaunuolių šeimos imamos užstatu ir tremiamos į Tolimuosius Rytus, Sibirą. Pagal rusų valdžios nuomonę, tremiamiesiems nėra tikslo baimintis, nes ten irgi rusų žemė. Gyventi bus galima, bet malonumų neužsinorėsi. Tokia padėtis negali tęstis per ilgai. Valdžia tą žino. Artinasi laikas, kai valdžia nebebus valdžia. P****c Rusijai.

Rusai vis garsiau žvangina branduoliniais ginklais bandydami atgrasinti Švediją ir Suomiją nuo įstojimo į NATO. Bet, šaukštai jau po pietų. Noriu priminti rusams, jog jie garsiausiai šaukė, kad niekuomet nebus pirmieji, konflikto metu, naudoti branduolinius ginklus? Trumpa jų atmintis.

Anais laikais, Pirmojo Pasaulinio Karo metu, ir anksčiau, kai Lietuva buvo prispausta ruso, vėliau vokiečio, lietuviai skųsdamiesi dainavo „...tada mus mušė žandaras ruskas, dabar gyvenam valgom be druskos. Kitoje dainoje vėl šaukiama „... tebūna vaidams, kivirčams galas ...“. Taip pat tiktų, mums visiems, išgirsti anų laikų, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Amerikos lietuvių šauksmą (A. Vanagaičio žodžiais?) „...taigi broliai mes lietuviai, atgavę liuosybę, paduokim viens kitam rankas, turėkim vienybę“. Vienybę tiktai mano sąlygomis. Tokios ir panašios dainos sako, kad lietuviams, kur jie bebūtų, trūko vienybės, kaip ir dabar, nes kiekvienas jautėsi „gimęs“ valdymui kitų. Atsirado vienas trūkumas, nes gavosi „To many chiefs, not enough Indians”. Amerikos lietuviai, sugebėjo surinkti lėšų, ir Lietuvai dovanoti „Laisvės varpą“, įrašydami jame, neužmirštamus žodžius „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas kas negina jos“. Kur dingusi lietuvių vienybė, jeigu tokia kada buvo? Ypač dabar, vykstant karui rytuose, kur pasaulinis banditas užpuolė Ukrainą, vienybė tiek Lietuvoje ir visoje Europoje privalo būti privaloma. Bet, tam yra opozicija, kokios partijos ji bebūtų, Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atstatymo dienos, visuomet yra teisingesnė nei pozicija valdžioje. Ne be pagrindo sakoma, „trys lietuviai – penkios partijos“, tarp kurių „vienybė“ dingusi. Kaip Australijos šuo - Dingo.

Skaitant daug komentarų apie karą Ukrainoje, pasirodo, jog dar nemažas kiekis lietuvių tebėra vatnikų kailyje, kuriuos užgauti nevalia. Užgavus juos, pasipila besaikė „katiūšų“ tirada iki baninimų. Baninimas, tai vatnikų vienintelis ginklas rodantis jų baimę.

Dabar, tebūna vaidams kivirčams galas, padėkime Ukrainai, ypač moderniais ginklais, suprasdami jog Ukrainos likimas yra ir mūsų likimas. Ukrainą, nuo rusų grobikų, ne žodžiai meilingi bet ginklas vaduos. Atsikvėpti galėsime tik tuomet, kai virš laisvos Ukrainos pergalės vėliava plevėsuos. Tiktai tuomet rytų slibinas bus suvaldytas. Ar sugebėsime išlikti laisvais, ar pasiduosime okupantui, ir būsime išnaikinti kartu su laisvę mylinčiais ukrainiečiais?

2022-06-02