TEISINGUMUI VISADA SKAUDŽIAU MAUDŽIA ŠIRDĮ

 

Miniatiūros, sentencijos

Parašė testamentą, bet širdimi tikėjo, kad žemiškuose turtuose vartysis amžinai.

Vėsus pavasaris genus paveldėjo iš žiemos...

Vaistinėje pilietis  ieškojo  priemonių sveikatai pagerinti, bet asmens tapatybės dokumentai atskleidė kitas tiesas...

Per rasotą žolę tyliai pėdino katinas. Tik jis geriausiai žinojo savo tikslus ir vizijas.

Medžio kamienu vingiuoja takai takeliai. Čia suguldyta daug skausmo, daug džiaugsmo...

Nupjauta žolė. Vasara įgauna pagreitį...

Žvilgterėjau į kalendorių. Sugėlė širdį. Daug kas sugrįžta, bet laikas... Jis jau nebesugrįš...

Skamba nuostabios paukščių melodijos gamtoje. Šis klausymas dar nemokamas.

Žmogus paleido virtinę keiksmažodžių. Aplink jį tvyrojo tyla ir ramybė, bet nuo jo žodyno plyšo gamtos buveinė.

Kaštono dailiabriauniai lapai užstojo saulę. Mes visi skirtingi. Vieniems reikia saulės, o kiti gėrisi pavėsiu...

Suokia lakštingala, klega vaikai, girdžiu medžių lapų šnaresį. Toks vasaros apsiaustas. Norisi, kad niekas nesudrumstų kasdienybės spindesio.

Švaistūnas maudėsi prabangoje ir nesuprato ką reiškia ekonominė krizė.

Birželis. Čiurlena upeliukas. Jo šlapią nugarą glamonėja saulė.

Šviesus vidurdienis nusprendė su perkūnu nedraugauti. Jis žino, kad žmogui labiau patinka ramybė.

Kartais plačiabrylė skrybelė gražesnė už savininko smegenų turinį...

Vasaros šukuoseną suvėlė vėjas, o ruduo ir taip praretins jos plaukus.

Net ir optimistą išmuša iš vėžių kasdien dejuojantys.

Vandens balutėje susipešė du žvirbliai. Visada laimi tie, kurie daugiausia čirškia.

Teisingumui visada skaudžiau maudžia širdį, o melui...

Garuojantis kavos puodelis prognozuoja gerą dieną. Linkiu, kad taip ir įvyktų...

Reda Kiselytė

Rokiškis