AR MOKA LIETUVIAI GERTI ARBATĄ?
Atsakymas būtų keistokas, – žiūrint kokią: jei čiobrelių, liepžiedžių, ramunėlių, mėtų, laukinių aviečių ar serbentų lapelių tai mėgsta ir moka. Šitas naudingas organizmui ir sveikatai arbatas lietuviai geria nuo seniausių laikų. Pastebėta, kad dzūkai labiau mėgsta čiobrelių, suvalkiečiai – liepžiedžių, aukštaičiai – ramunėlių, žemaičiai – šalmėtrių arbatas, štai šitas arbatas būtų galima drąsiai vadinti lietuviškomis, arba net ir taip išskirstyti: dzūkiškos, aukštaitiškos, suvalkietiškos, žemaitiškos ir jomis didžiuotis prieš visą pasaulį, o garbius užsienio svečius vaišinti ir stebinti.
Gaila, kad tikrosios juodosios ar žaliosios arbatos, tai ne tik paruošti, bet ir gerti lietuviai dar nėra išmokę.
Rusai gerti arbatos dar tik mokosi
Lietuvių, nors juos ir primygtinai sovietmečiu per savo “obščepitus” (visuomeninį maitinimą) „mokė“ rusai, taip gerti arbatą, kaip jie patys geria, vis dėl to neišmokė...
Ir labai gerai, nes vieninteliai pasaulyje gerti arbatos nemoka ... rusai, ką jie savo spaudoje patys pripažįsta ir tik šiais laikais pradeda arbatos gėrimo mokytis.
Carizmo laikais po Petro I-jo valdymo, pasivogę ir nusikopijavę iš kinų samovarus, rusai pasiskelbė, kad tai jų nacionalinis virdulys, ir puolė plikinti ir gerti, vėlgi, pradžioje iš Kinijos, vėliau iš Indijos, dar vėliau iš savo okupuotų kolonijų Kaukaze atsivežtą arbatą. Tik gerti arbatos taip ir neišmoko, neišmoko jos paruošti, o tiesiog užplikindavo juodąją arbatą verdančiu vandeniu ir tokią, kaip jie patys vadina “zavarkę” (kuri nuo ryto iki vakaro išbūdavo valgyklose, restoranuose, sanatorijų valgyklose, vaikų lageriuose, traukiniuose) skiesdavo “kipiatoku” (virintu vandeniu). Supildavo ne į puoduką, bet į lėkštutę ir gerdavo, o ir dabar dar tebegeria kibirais.
Interneto svetainėse apie arbatą rusai rašo, kad jų įprasta visai dienai pasigaminama „zavarka“ yra ne tik, kad nevartotina, bet tampa net nuodinga.
Rusai būtinai turi daryti ką nors atvirkščiai negu europiečiai, todėl jie į arbatą pilasi pieną.
Anekdotu yra tapęs išskirtinis rusų įprotis išmaišius cukrų arbatoje, būtinai šaukštelį palikti stiklinėje ir pirštu prilaikant jį gerti arbatą. Tas paprotys yra atsiradęs iš varguomenės noro pasirodyti, kad esi turtingas ir turi netgi arbatai maišyti šaukštelį, - valgymui rusai naudodavo medinius šaukštus.
Rusai skelbia ir tokį anekdotą: rusų žvalgyba šnipinėjimui Vokietijoje idealiai paruošė šnipą, kuris kalbėjo gryna vokiečių kalba su Berlyno akcentu, žinojo vokiečių elgesio ir etiketo reikalavimus, išmoko netgi cigaretes rūkyti, bet išsidavė per pirmus pusryčius. Išmaišęs cukrų puodelyje, šaukštelį padėjo ant lėkštutės, tačiau gerdamas arbatą primerkė akį, - suveikė įprastas refleksas užmerkti akį, kad šaukšteliu neišsidurtų akies...
Rusijos varguomenėje, kalėjimuose ir lageriuose ypač vertinamas “čefyras”, - pakelis juodos arbatos (50 g), užplikytas „kružkoj kipiatka” (metaliniu puodeliu verdančio vandens - 250 g). Šį “čefyro” gėrimą “atrado” komunistinio galvažudžio Stalino laikais į konclagerius (konclagerius savo piliečių vergovei sugalvojo Rusijos bolševikai, o vėliau šią praktiką įdiegė ir hitlerininkai) suvaryti rusų inteligentai ir mokslininkai. Kad juos nekamuotų alkis, nelaisvė, prižiūrėtojų patyčios ir kankinimai, alinantis darbas, jie arbatžolių pakelį, t.y. 50 g užplikydavo viena “kružka” t.y. 250 g verdančiu vandeniu, pritraukindavo 10 minučių, paskui 10 klipatų sutūpdavo palei sieną, į ją atremdami pakaušius ir pro dantis siurbtelėdavo gurkšnį “čefyro”, - gėrimas it kūju trinktelėdavo galvon, ir jei ne ši gėrėjų tupinti padėtis, klipata krisdavo kaip pakirstas. Taip puodukas kelis ratus apeidavo gėrėjus ir po to jie tapdavo “laimingais”, - galėdavo visą dieną tupėti, šlitinėti be jokios pašalinės minties, be alkio, ilgesio ir skausmo jausmo, su beprasme laiminga išraiška veide.
Konclagerių prižiūrėtojai, matydami tokį vypsantį klipatą, sakydavo, kad jis “laimingas, kaip “čainikas”, t.y. jau “prisičefyrinęs”. Tačiau tiek „zavarkė“ su „kipiatoku“, tiek „čefyras“ - Rusijoje populiarūs gėrimai jokiu būdu nėra arbata, o tik utriruota (iškreipta) samprata apie arbatą.
Tiesa, šiandien apie arbatą Rusijoje yra ypač daug interneto svetainių, kuriuose arbatos pardavimo firmos moko rusus kaip reikia gerti arbatą, kaip ją teisingai užsiplikyti, kokios yra arbatos rūšys, kokia jų gydomoji reikšmė.
Sveikiausia arbatą - žalioji
O kaip, vis dėl to, reikia gerti arbatą?
Pirmiausia reikia žinoti kaip ją pasirinkti. Arbata yra baltoji, žalioji, ulongo (raudonoji arba dalinės fermentacijos), juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota (čia nešnekame apie lapačio, matė, medaus krūmo ir pan. arbatas). Aišku, kiekviena iš šių rūšių turi dar daugybę variantų, o pasaulyje jų gaminama net 3000 pavadinimų. Dabar pakalbėkime tik apie dvi – žaliąją ir juodąją.
Sveikiausia ir naudingiausia yra žalioji arbata, nes ji atpalaiduoja, suteikia žmogui gyvybingumo, mažina tikimybę susirgti vėžiu, skrandžio, žarnyno ligomis, apsaugo nuo infarkto, mažina cholesterino kiekį kraujyje, ypač būtina gerti žmonėms, dirbantiems protinį darbą, vadovaujantiems darbuotojams (patiriantiems stresus), dirbantiems su kompiuteriais, studentams ir moksleiviams.
Rinktis reikėtų japonišką “Sencha” (Senčia), vėlesnio derliaus “Bancha” (Bančia), “Kokeicha” (Kokeičia), “Genmaicha” (Genmaičia), kiniškas arba Taivanio arbatas. Bet svarbiausia, - tai kaip jas reikia paruošti?.. Jokiu būdu negalima arbatos plikinti verdančiu vandeniu!!!
Deja, net ir ant geros bei brangios arbatos pakelių kažkodėl gamintojai pamiršo rašyti, kaip ją reikia teisingai užplikyti, o juk tai yra pats svarbiausias arbatos dalykas, nes kiekviena arbatos rūšis reikalauja savo vandens temperatūros ir traukinimo laiko.
Juodoji arbata plikinama 94-96ºC ir traukiama nuo 4 iki 8 minučių, - priklausomai nuo arbatos rūšies ir vandens kietumo. Ulongams reikia mažesnės temperatūros – nuo 82 iki 91ºC ir traukinti nuo 3 iki 15 minučių. Žalioji arbata pilkinama tokiu vandeniu, kuris tik pradeda „judėti“, - ne aukštesniu nei 70ºC temperatūros vandeniu. Ir galiausiai visoms arbatoms galioja bendra taisyklė: arbata bus gardesnė ir kvapnesnė, jei jos plikinimui vartosime minkštą vandenį.
Puodeliui arbatos imamas nubrauktas šaukštas arbatžolių; jei arbata traukinama arbatinuke, tai viršaus įberiamas dar vienas šaukštelis. Taip užplikius žaliąją arbatą, ji nupilama, nes tada į paviršių išplaukia visos šiukšlelės, po to dar kartą užplikoma, palaikoma 30 sekundžių ir vartojama pirmajam gėrimui, nes pirmasis užpilas yra skiriamas pasigardžiavimui, paskui tos pačios arbatžolės dar kartą užplikomos, pritraukinamos 2-3 minutes ir jau galima mėgautis tikros žaliosios arbatos gėrimu, kuris Kinijoje vadinamas “Subrendusi moteris”. Kinai turi tokias žaliosios arbatos gėrimo taisykles: pirmasis tų pačių arbatžolių užpilas skiriamas pasigardžiavimui, antrasis – pasilepinimui, trečiasis – akims ir ketvirtas – atsipalaidavimui.
Aukštasis pilotažas
Čia specialiai nekalbu apie kinų, japonų kitų Rytų tautų arbatos ruošimo būdus, nes tai jau yra aukštasis pilotažas ir apie tai galite sužinoti specialiose rytietiškose arbatinėse, kur ir daug žinių apie arbatą gausite, ir ypatingai maloniai laiką praleisite.
Juodųjų arbatų gausybė
Sudėtingiausia yra pasirinkti juodąją arbatą. Čia galima vadovautis tokiu dėsniu, - rinktis tai, ką geria tikri anglai arba olandai, tai yra Indijos “Darjeeling” (Dardžilingo), “Assam” (Asamo), “Nilgiri”(Naildžiri); Ceilono arbatas, tiktai pažymėtas liūto ženklu ir Nepalo kilmės ženklu, pažymėtas TGFOP, GFOP arba bent jau BLEND raidėmis.
Beje, renkantis juodąją arbatą, būtiniausiai reikia žinoti ką reiškią ant pakelio sužymėtos raidės, nes jos nusako arbatos rūšį ir gamybos būdą. Gerai tas raides žinodami, visada galėsite pasirinkti tik pačias geriausias arbatas, o ne pirkti dabar rinką užplūdusius prastos kokybės mišinius.
Trečiarūšėms šalims ir žmonėms, kurie absoliučiai nieko neišmano apie arbatas, yra netgi siūloma arbatos atliekos – arbatdulkės popiermaišiuose.
Lietuvos restoranuose, kavinėse ir baruose lankytojams siūlomi arbatdulkių popiermaišiai aiškiai įrodo, kad jų savininkai yra arbatos gėrimo analfabetai, kurie ne tik patys nesupranta, kas yra arbata, bet visiškai negerbia labiau už juos išprususių ir žinančių kas yra tikra arbata.
Turbūt nieko absurdiškiau pasaulyje negalima sugalvoti už arbatos patiekimą Vilniaus restoranuose ir kavinėse, - kai į kavos puoduką, pripiltą šilto vandens įmerkiamas arbatdulkių arba cheminių kvepėsių popiermaišis.
Ir nieko, - lietuvaičiai maukia tą “gėrimuką” net su pasigardžiavimu ir jiems nė motais, kad tokį “gėrimą” matydami anglai, olandai, danai vos savo juoką suvaldo, o kiti europiečiai, po šitokio “arbatos” gėrimo mandagiai atsisako su lietuvaičiais bendrauti, nes koks gali būti verslininkų ar vadybininkų supratimas apie sudėtingus rinkos, ekonomikos, finansų klausimus, jei net paprasčiausios arbatos gerti nemoka.....
Kaip geriama arbata Anglijoje
Anglai arbatą geria ne mažiau 6-7 kartus per dieną: per pirmuosius pusryčius, per lenčą, pagal poreikius – per pertraukas tarp jų ir dienos bėgyje ir penktą valandą – „five o’clock“ būtinai. Kiekvienam paros laikotarpiui yra pasirenkama ir atitinkama arbatos rūšis. Ryte - English Breakfast ir Irish Breakfast. Dieną - English Tea №1. Per five o’clock - English Afternoon, o vakare - Earl Grey arba Darjeeling.
Skoninės aromatinės arbatos charakteristikos ir savybės apsprendžia anglų pasirinkimą: stiprią tonizuojančią arbatą geriausia gerti ryte. „Dieninė“ arbata pasižymi harmoningu stiprumo ir minkštumo santykiu. Raminantis bergamoto aromatas gerai tinka vakare.
Joks save gerbiąs anglas, o to tikrai anglams netrūksta, jokiu būdu negers arbatos su citrina.
Anglams arbata su citrina yra rusiškas išsidirbinėjimas ir kvailiojimas, o štai arbatos su pienu anglai geria daug ir dažnai. Į puoduką pirma yra įpilamas pienas arba grietinėlė (ketvirtis puoduko), o tik paskui stipriai užvirinta arbata. Tai aiškinama praktiškai: prieš du šimtus metų anglų porcelianas buvo toks plonas, kad į porcelianinius puodukus buvo bijoma pilti karštą arbatą. Beje, jei pirma yra įpilama arbata, o tik paskui į ją pilamas pienas arba grietinėlė, anglų nuomone tai sunaikina arbatos aromatą ir skonį. Kita vertus ir atlikti moksliniai tyrimai, ką ypač mėgsta anglai, įrodė, jog karšta arbata ištirpina pieno riebalų ploną apvalkalą ir taip pagerina jos skonio savybes.
Lietuviams, viešintiems Anglijoje, privalu žinoti, kad taip arbata patiekiama bet kuriame prabangesniame viešbutyje. Arbatos staliuką reikia užsisakyti iš anksto, o ir tai progai būtina atitinkamai apsirengti: be kaklaraiščio vyrams arba išeiginės suknelės ar kostiumėlio moterims į šį renginį eiti yra nepriimta. Beje ir kainos tam yra pritaikytos – nuo 15 svarų sterlingų...Tiesa, arbatos galima atsigerti ir jaukiose Londono priemiesčių arbatinėse, - mažiau ceremonijų ir daug pigiau...
Arbata Anglijoje patiekiama prisilaikant visų formalumų: pasirinkimui siūloma keliolika arbatos rūšių arba dabar madingų aromatinių žolelių arbatų (galima užsisakyti ir kavos, bet visiems tada taps aišku, kad Jūs esate atvykėlis, emigrantas). Prie arbatos patiekiamas ąsotėlis su pienu arba grietinėle ir mažyčiai sumuštinukai - finger sandwiches su rūkyta lašiša, kumpiu ir šviežiais agurkais, sausainiai, ptifūrai (maži įvairių formų biskvitiniai pyragėliai su įvairiais įdarais ir papuošimais), scones (mažytės medaus su kvapiosiomis žolelėmis (dažniausiai čiobreliais) bandelės, patiekiamos su sviestu, džemu ir būtinai čederio sūriu) atnešami išdėlioti ant keliaaukščio sidabrinio padėklo. Kornvolio grafystėje prie arbatos dar patiekiamas ir vietinis saldėsis - clotted cream, - tai gana riebus, bet ir labai gardus kremas, - kažkas tarp sviesto ir ledų...
Kaimiško fasono lietuviai emigrantai, nūnai užplūdę Didžiąją Britaniją akis drasko teigdami, kad anglai dabar geria arbatdulkes iš popiermaišių, todėl ir patys beždžionaudami tą daro.
Deja, nauji laikai ir agresyvi prastmaisčio ir erzacgėrimų reklama jau veikia ir Anglijoje gyvenančius kitataučius, todėl ypatingai žemo išsilavinimo emigrantų (babajų) šeimose dingsta arbatinukai, ir juos keičia arbatdulkės popiermaišiuose, na, o išeiviai iš buvusio „soclagerio“ vieną arbatpopiermaišį „sugeba“ panaudoti net keletą kartų...
Arbata pagal angliškas taisykles
Arbatos garbinimas Anglijoje prasidėjo nuo 1658 metų, kai laikraštyje “Mercurius Politicus” buvo patalpintas skelbimas, jog Royal Exchange Alley (Londono Siti) Tomo Garavėjo parduotuvėje prekiaujama arbata iš Kinijos - “China Drink Tcha”.
Tačiau tikroji angliška arbatos gėrimo kultūra prasidėjo po 1837 metų Anglijos karalienės jaunosios Viktorijos karūnacijos, kuri tuoj pat po ceremonijos užsakė atnešti arbatos puodelį ir naujausią “Times” laikraštį...
O po to, kai didžiausią pasaulyje Britanijos imperiją per 60 metų valdžiusi karalienė Viktorija parašė savo garsiuosius “Tea Moralities“, arbatos gėrimas tapo svarbių reikalų ir visų save gerbiančių anglų atributu, pagal kurio principus yra sudarytas net ir šiuolaikinis diplomatinis etiketas.
Dar daugiau arbatos gėrimo ritualas išaugo po 1839 metų Didžiosios Britanijos ir Kinijos „opiumo karo“, kai kinai anglams paskelbė arbatos embargą. Majoras Čarlzas Briusas „British East India Company“ vadovas ėmėsi arbatmedžių auginimo Indijoje Aukštutiniame Asame ir arbatžolių tiekimas į Angliją ne tik, kad nenukentėjo, bet ir 1877 metais pasirodė pirmasis „five o’clock“ kostiumas, pradėjo atsidarinėti arbatinės: „tea houses“ arba „tea gardens“.
Aukštojoje visuomenėje į arbatos gėrimą būdavo ir tebegalima pakliūti tik su specialiu pakvietimu, - ceremoningai smagi galimybė ledi ir džentelmenams užmegzti pažintis ir pasidalinti apkalbomis.
Anglijoje tikrų anglų tarpe arbatos pertraukėlė - tea-break – būtina etiketo dalis. Jei dalykiniame susitikime nebūna arbatos pertraukėlės, tai rodo, kad šeimininkai Jums rodo didžiausią nepagarbą ir panieką. Į tą dalyką turėtų atsižvelgti visi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, ambasadų, konferencijų ir pramogų vadybininkai ir verslininkai, dažnai turintys dalykinių ryšių su Anglija ar buvusiomis anglų kolonijomis.
Kad pasitarimų, susitikimų, konferencijų, seminarų, net ir parodų metu pravesti tea-brek (tai daroma kas 50 minučių), svečiams reikia pasiūlyti keletą arbatos rūšių, nes vieną patiekti yra labai nemandagu. Tai turėtų būti juodoji English Tea №1, indiška Darjeeling, Assam arba Ceilono O.P., iš žaliosios rekomenduotina japoniška arba kiniška Sencha, Bancha, Kokeicha, (labai gražu ir tautiška būtų pasiūlyti lietuviškų čiobrelių, liepžiedžių, ramunėlių arba mėtų arbatų su medumi). Pavyzdžiui, Anglijoje įvairių arbatų rinkinį padavėjas laiko kairėje rankoje, dešine atidaro dangtelį ir kiekvienam svečiui paeiliui jas parodo. Jei svečias abejoja, tai padavėjas apie kiekvieną arbatą trumpai papasakoja.
Arbatinukas turi būti sausas ir gerai pakaitintas. O kad arbata teisingai būtų užplikoma, reikia puodukui imti 3-3,5 gramo arbatos lapelių ir, užplikinus, dar ją patraukinti 3-5 minutes. Tuo metu atnešamas dar vienas arbatinukas su verdančiu vandeniu. Svečiui suteikiama teisė atsiskiesti stiprią arbatą yra pagarbos ženklas.
Pienas patiekiamas iki tol, kol prisitrauks arbata, ir dažniausiai „rytinėms“ arbatos rūšims. Sakoma, kad siūlyti pieno prie Darjeling, kiniškos juodosios ir žaliosios arbatos, taip pat arbatos su bergamotu nelabai tinka.
Prie arbatos būtina patiekti ir rafinuotą cukrų vazelėje su specialiomis žnyplelėmis. Pagal anglų etiketą šaukštelis, išmaišius cukrų, dedamas ant padėklo, o ne ant lėkštutės ir jokiu būdu nepaliekamas puodelyje, kaip tai mėgsta daryti vien tik rusai. Geriant, arbatos puodelis laikomas vienoje rankoje, o kita panašiai 10 cm atstume laikoma lėkštutė.
Užkanda atnešama tik jau susėdus svečiams prie stalelio. Jei arbatos pertraukėlių būna keletas, tai užkanda yra keičiama, kad svečiui nekiltų abejonių, jog užkanda liko nuo praėjusio arbatos gėrimo.
Pagal tradiciją Anglijoje prie arbatos patiekiama duona, bandelės, miežiniai paplotėliai, tostai su cinamonu, migdoliniai pyragaičiai, biskvitai, spurgos, angliškas sūris, kietai virti kiaušiniai, maži švieži agurkėliai ir pomidorėliai, sviestas, džemas, želė. Užkanda privalo būti mažos apimties, kad, geriant arbatą, nereikėtų naudotis stalo įrankiais.
Kai arbata baigiama gerti, visi indai ir įrankiai nurenkami ir sudedami ant pagalbinio stalelio, o pagrindinis stalas privalo būti nuvalytas ir švarus, turėti vietos, sakykime, kompiuteriams arba rašymo priemonėms pasidėti. Anglai sako, kad šią taisyklę įvedė Nortumberlendo hercogienė, karalienės Viktorijos auklėtoja, mokindama ją valstybės reikalus spręsti prie arbatos puodelio.
Kai kuriuose Lietuvos restoranuose, kur rengiamos konferencijos, seminarai ar pasitarimai svečiams siūlomos arbatdulkės popiermaišiuose. Deja, tokiems rengėjams belieka pasakyti, kad jie save parodo esantys dvigubais neišmanėliais: visų pirma jie nieko neišmano apie arbatą, o antra, - jie visiškai nemoka skaičiuoti. Tegu tokie „ekonomistai“ paskaičiuoja kiek kainuoja puodeliui šaukštelis tikros arbatos lapelių (3g – 0,18 Lt, net jei arbatos kilogramas kainuoja 60 Lt) ir arbatdulkių popiermaišis.... Lietuvoje yra ir tokių maitinimo įmonių, kurios savo valgiaraščiuose rašo „plikoma arbata“ ir „arbata“ (t.y. arbatdulkės popiermaišiuose). Štai šių arbatos „žinovų“ lieka tik gailėtis, nes jie nesugeba atskirti arbatos nuo erzaco, gero produkto nuo niekalo. Juos ypatingai imponuoja ta naujiena, kad arbata yra plikoma, o erzacines arbatdulkes popiermaišiuose galima patiekti ir drungname vandenyje arba vandenyje iš po krano...
Lietuviai gerti arbatos dar nemoka !
Kad lietuviai nemoka gerti arbatos galime įsitikinti kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje, netgi maitinimo įmonėse – baruose, kavinėse ir (neduok, viešpatie) restoranuose.
Apie tai, kaip lietuvaičiai nemoka paslaugiai aptarnauti savo klientų, jau visame pasaulyje anekdotai pasakojami. Štai, žymiausiuose sostinės ir Lietuvos kurortų restoranų, kavinių, barų, picerijų valgiaraščiuose kažkokie arbatos analfabetai, matyt niekuomet gyvenime nei matę, nei gėrę arbatos, pradėjo rašyti apie „plikomą arbatą“ ir „arbatą“ . Tokius dalykus gali „išrasti“ tik mažaraščiai, nesuprantantys nei ką daro, nei ką šneka, žmonės...
Šių maitinimo įstaigų barmenai nemoka ir nesugeba arbatos pagaminti, o su didžiausiu aplombu prileidžia į kavos puoduką šilto vandens ir ant lėkštutės padeda arbatdulkių popiermaišį. Padavėjas su familiaria fanaberija trinkteli ant staliuko tą niekingą užsakymą, bet nei jis, nei barmenas, nei, galų gale, pats restorano, kavinės ar baro savininkas nesupranta, kad užsienio svečiams visa tai sukelia tik homerišką juoką.
Japonijos arbatos specialistas K. Morotusi apie arbatdulkes popiermaišiuse štai ką yra pasakęs: “Arbata popieriaus maišeliuose yra skirta popieriaus mėgėjams, nes ją užplikinus gaunamas 70% popieriaus nuoviras, aš nemanau, kad tai galėtų būti arbata, bet tokių trauktinių mėgėjams verčiau siūlyčiau vartoti panaudotus pampersus, vis tirštesnis nuoviras gautųsi... “ Tai tikrai švelniai šmaikštus pasakymas. Kalbėdamas ne spaudai, jis pabrėžė, kad tuos arbatdulkių popiermaišius galėjo sugalvoti tik prityrę mistifikatoriai žmonių mulkinimui.
Mulkintojai dabar patys mulkinami
Iš tiesų arbatos atliekų panaudojimą tautos mulkinimui buvo sugalvoję Rusijos Arbatos instituto specialistai. Jie ir visą gamybos, bei įpakavimo technologiją sukūrė. Apskaičiavimas buvo tais laikais labai racionalus – sunaudojamos visos arbatos atliekos, kurių rusiškoje ir gruziniškoje gamyboje gaudavosi apie 69%, liaudis gauna labai pigų produktą (popieriaus pramonės gaminai, ypač ligninas, tarybų sąjungoje buvo beveik beverčiai), patenkinamas milijonų poreikis gerti ypač pigią ir labai blogą arbatą.
Kada rusai pardavė užsieniui arbatos atliekų popiermaišių gamybos technologiją, tikrai negalvojo, kad 95% šios niekinės produkcijos bus realizuojama pačioje Rusijoje. Aišku, arbatą gerti mokančiose šalyse Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, galų gale Rytuose ir Vakarų Europoje, šito broko save gerbiąs žmogus neperka, bet Rusijoje, kur reklama turi pritrenkiantį poveikį, popierinis arbatdulkių nuoviras tapo tiesiog nacionaliniu gėralu, net ir tradicinį samovarinį - lėkštutinį arbatos gėrimo ritualą Rusijoje užmarštin išstūmė.
Rusijos laikraštis „Argumenty i fakty“ rašo, kad 1999 m. Rusijos sveikatos specialistai ištyrė visus į Rusiją įvežamus arbatdulkių popiermaišius ir štai ką nustatė:
popiermaišių su arbatos atliekomis 80% kainos sudaro mokestis už popierių ir tik 15 – 20% - už arbatdulkes. Pavyzdžiui, 1 kg “Lipton Yellow Label” arbatdulkių maišeliuose kainuoja 6 kartus brangiau negu sveriamos !!! Tie, kurie tikrai mėgsta ir supranta kas yra tikra arbata, turėtų išmokti bent taupyti savo pinigus.
Rusijos arbatos specialistai, ištyrę kokie gaunasi nuovirai nuo arbatdulkių popiermaišių, pateikė dar tokią lyginamąją lentelę:
Chemizuotų arbatdulkių popiermaišiuose gėrimų gerti nevertėtų
Kaip matote, net rusai įrodė, kad japonų arbatos specialistas yra teisus, teigdamas, jog gerdami arbatą iš popiermaišių, jūs iš tiesų geriate tik popieriaus nuovirą. Beje, tas pats sakytina ir apie cheminiais kvapėsiais farširuotus popiermaišius.
Jeigu kas net tyčia nenori taupyti savo pinigų, kas iš vis nesupranta apie arbatą, kas jau nebegali nė dienos išgyventi be chemizuoto popieriaus nuoviro (galų gale juk jau yra tokių žmonių, kurie pusvalandį pabuvę miške, paskui turi visą valandą gaivaliotis prie benzino išmetimo vamzdžio), tegu, - tegu ir toliau kaifuoja popieriniu lignininiu nuoviru, bet savo vaikų negražu prie to pratinti, jie, gi nekalti, kad jūs esate neišmanėliai.
Maitinimo įmonių savininkams, maisto gamybos technologams, vadybininkams, barmenams, padavėjams vertėtų pasimokinti, kaip reikia plikyti ir traukinti tikrąją arbatą, pasižiūrėti kokių šiandien yra nuostabių arbatos ruošimo indų, arbatos gėrimo stiklinių ir puodukų. Ne tik šaltuoju metų laiku, bet ir per vasaros karščius niekas geriau žmogaus neatgaivins, nesuteiks geros nuotaikos, kaip puodukas geros arbatos.
Na, o jei norite nustebinti ir ypatingai pagerbti garbius užsienio svečius, ne tik namuose, bet ir savo kontorose (ofisuose) turėkite gražius arbatos ruošimo ir gėrimo indus, o svetelius vaišinkite aukštaitiška - liepžiedžių, dzūkiška - čiobrelių, suvalkietiška – ramunėlių ar žemaitiška – šalmėtrių arbata, pasaldinimui duokite tik lietuvišką medų, užkrimtimui – šakotį (baumkuheną), kuris jau yra tapęs mūsų „nacionaliniu kepiniu“, o, be to, ir ilgiau galimas palaikyti...
Kūčių vakaro vilionės
Vyresniojo amžiaus žmonės pamena, kaip Lietuva dar nebuvo rusų okupuota ir dar nebuvo mados švęsti Naujųjų metų, nes anais laikais būdavo švenčiamos tiktai Šventosios Kūčios ir Kalėdos. Šios šventės būdavo ir tebėra šeimos šventė, kurios prisiminimai ir kvapai ilgam išlieka kiekvieno atmintyje. Bet pats ryškiausias, pats nuostabiausias, nepakartojamas ir visus metus pasiliekantis dalykas yra Kūčių ir Šventųjų Kalėdų aromatas. Tai ne tik eglutės ir degančių žvakučių kvapai, bet svarbiausias, tik šių vienintelių švenčių dvelksmas – Šventųjų Kalėdų meduolio ir arbatos aromatas.
Net sunkiausiais sovietinės okupacijos metais Lietuvoje nebūdavo namų, kur nebūdavo kepamas Kalėdinis meduolis, nuo kurio kvapo miestuose prakvipdavo ne tik kiekvieno butas, bet ir laiptinės, namai. Mažieji miesteliai, esant ramesniam orui, tai tiesiog ištisomis gatvėmis dvelkdavo ypatingai viliojančiu šventiniu gvazdikėlių, kardamono, cinamono ir medaus aromatu. Nebuvo Lietuvoje šeimos, kurios šeimininkė neturėtų savo išskirtinio, tik jai vienai žinomo ir griežtai saugomo Kalėdinio meduolio recepto. Lietuviški meduoliai turėjo savo išskirtinį gamybos būdą, nes nuo gilios senovės jie būdavo kepami iš ruginės tešlos, o prie tradicinių prieskonių aitrumo, gal ir šventinio charakterio suteikimui lietuvaitės dar pridėdavo kvapiųjų pipirų.
Vaikams tai būdavo švenčių šventė, nes kur tik ateidavo, ten būdavo vaišinami meduoliais su Kalėdų arbata. Tų meduolių kartais prisinešdavo pilnas kišenes ir dėdavosi atsargai, - geri meduoliai išsilaikydavo net iki kitų Kalėdų, tad dažnai juos kabindavo ant eglučių. O jas nurengus, gardžiai krimsdavo...
O kokia nuostabiai fantastiška būdavo Kalėdų arbata!!! Ypač gerai ją mokėdavo paruošti klebonų gaspadinės. Tad nieko stebėtino, kad visas Kalėdinis vaikų siautulys, pasivažinėjimai rogutėmis, sniego senių ritinimas, pasimėtimai sniego gniūžtėmis vykdavo prie klebonijų. Kai tik kam pašaldavo rankos ar kojos, pradėdavo varvėti nosis, bėgdavo pas klebono gaspadinę, kuri tuoj įpildavo Kalėdinės arbatos su cinamonu, gvazdikėliu, kardamonu ir būtinai su medumi. Išgėrus puoduką Kalėdų arbatos nebūdavo baisūs jokie peršalimai, slogos ar kitokios kvarabos, o jau energijos užtekdavo tai iki valiai...
Beje, būtina pridurti, kad jau XVI amžiuje Vilniuje buvo netgi atskiras meduolininkų cechas, atsiskyręs nuo kepėjų cecho, nes meduolių gamyba ir kepimas buvo išskirtinis, gana sudėtingas ir daug laiko užimantis amatas. Meduoliams tešlą ruošdavo pagal labai užslaptintus receptus, o pačią tešlą labai ilgai nokindavo, puoselėdavo. Tas nokinimas vykdavo ne savaites, ar mėnesius, bet kartais net keletą metų, nes nuo to meduolių skonis ir aromatas tik gerėdavo.
Dabar bepigu, - bet kurioje parduotuvėje galima įsigyti ne tik specialios šventinės Kalėdinės arbatos, bet ir šiai šventei paruoštų prieskonių rinkinių meduoliams. Belieka tik laukti, kai visuose miestų ir miestelių gatvėse, kiekvienuose namuose vėl pasijaus tas fantastiškas Šventųjų Kalėdų aromatas, kai ir vėl visi mes galėsime gardžiuotis Kalėdų arbata su meduoliais.
Arbata ir medicina
Po Pasaulinių socialinių forumų pasitarimų, kurie vyko 2004 metais Mumbajuje ir 2005 metais Porto Alegre, Švietimo ir komunikacijos centro (CEC) iniciatyva 15 gruodžio yra patvirtinta Tarptautine arbatos diena (International Tea Day).
Pagal populiarumą arbata yra antroje vietoje po vandens. Jos ekstraktai naudojami kvepalų, kremų, šampūnų ir net alkoholinių gėrimų gamyboje. Be to arbata yra turtinga vitaminais ir neturi kalorijų.
Rūkytos arbatos rūšis Lapsang Sušong (Lapsang Souchong) dabar yra pati populiariausia Vakaruose, bet labiausiai perkama yra Tarry Lapsang Souchong, kurią vadina Taivanio rūkyta arbata. Ji iš tikrųjų yra netgi per daug rūkyta, nes užvirinus, arbatos paviršiuje susidaro pilkšva ir netgi bjaurokos išvaizdos, skonio ir aromato puta. Na, bet ką dėl mados nepadarysi, - geriama ir tokia...
Naujausi tyrimai rodo, kad arbata, kaip vaisiai ir uogos, privalo būti įrašyti į sveikos mitybos produktų sąrašą. Arbatos lapeliuose esantys antioksidantai padeda atsistatyti ląstelėms po streso, ilgai pabuvus saulėje, dirbant su cheminėmis medžiagomis.
Kornvelio universitete pravesti tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos puodelyje yra netgi daugiau antioksidantų, kaip bokale sauso raudonojo vyno bei kakavos puodelyje. Antioksidantai gina gyvos ląstelės genetinį aparatą nuo laisvųjų radikalų ir naudojami širdies - kraujagyslių bei onkologinių susirgimų profilaktikai.
Kinų mokslininkų gydytojų duomenimis žalioji ir juodoji arbatos, geriamos didelėmis dozėmis gali ženkliai sumažinti cholesterino kiekį kraujuje. Jie atliko tyrimus su 240 žmonių, kenčiančių nuo per didelio cholesterino kiekio. 12 savaičių vienai grupei buvo duodama gerti placebo (preparatas be aktyviųjų medžiagų, - vanduo), kitai grupei – kapsulės su arbatos ekstraktu. Pagal ekstrakto kiekį vienoje kapsulėje tilpo 35 juodos ir 7 žalios arbatos puodukai. Tyrimų duomenys parodė, kad tiems tiriamiesiems, kurie gėrė arbatos ekstraktą, kenksmingo cholesterino kiekis sumažėjo 16 procentų!!! JAV Vanderbilto universiteto Tenesio valstijos Nešvilyje mokslininkas Darvydas Maronas, dalyvavęs šiuose tyrimuose Kinijoje, gautus rezultatus pavadino „ypatingai svarbiais“, nes mokslininkai tikėjosi žymiai menkesnių rezultatų. Dabar tiriama arbatos ekstrakto santykiai su kitais preparatais, nustatoma kokios turi būti vartojamos dozės terapijoje...
Daugkartiniai tyrimai pasaulyje rodo, kad žalioji arbata apsaugo nuo vėžinių susirgimų. Pasirodo, kad šios arbatos priešvėžinis poveikis priklauso nuo antioksidanto – galato epigalokatechino. Japonų mokslininkai įrodė, kad EGCG stabdo vėžinių ląstelių augimą, surišdamos 67LR receptorių. Būtent, vėžinėse ląstelėse yra padidintas 67LR kiekis ir todėl vėžinės ląstelės plinta žmogaus organizme. Kad išvengti vėžinių susirgimų. žmogui reikia kasdien išgerti 2-3 puodelius žaliosios arbatos.
Japonų mokslininkai iš Tachoko instituto nustatė, kad žmonės, reguliariai geriantys žaląją arbatą, mažiau serga senatvės silpnaprotyste. Tyrimais nustatyta, kad medžiagos, esančios žaliojoje arbatoje, gali apsaugoti galvos smegenų ląsteles nuo tų sutrikimų, kurie būdingi sergant Alccheimerio ir Parkinsono ligomis. Matyt, todėl ir Japonijoje, kur išgeriama daug žaliosios arbatos, šiomis ligomis sergama mažiau nei Europoje ar Amerikoje.
O anglų mokslininkai teigia, kad arbatos puodelis gali pagerinti atmintį ir užkirsti kelią Alccheimerio ligai. Pagal juos tokį poveikį turi tiek žalioji, tiek ir juodoji arbata. Arbatoje yra medžiagų, kurios naikina tuos fermentus, kurie ardo smegenų cheminius ryšius. Vis dėl to žalioji arbata yra labiau efektyvi, nes ji sudaro savotišką proteinų sieną ir šis efektas išlieka veiklus ištisą savaitę, tuo tarpu juodoji arbata būna veikli tik vieną dieną.
Taivanio mokslininkai teigia, kad žalioji arbata normalizuoja kraujospūdį. Aukštą kraujo spaudimą, kuris atsiranda sergant įvairiomis širdies ligomis, galima ženkliai sumažinti geriant daug žaliosios arba kinų ulongo rūšies arbatos. Šios arbatų rūšys turi per 4 tūkstančius įvairiausių medžiagų, kurios teigiamai veikia hipertonikus. Aukštą kraujo spaudimą turintiems žmonėms profilaktikos dėlei patariama kasdien išgerti tris stiklines žaliosios arbatos, suprantama tikros, o ne iš popiermaišių.
Tik du puodeliai arbatos padės išvengti kiaušinląsčių vėžinių susirgimų, - taip teigia Stokholmo Karolinsko instituto švedų mokslininkai. Ištyrus 60 tūkstančių švedžių, buvo nustatyta, kad tos moterys, kurios per diena išgerdavo dvi ar daugiau arbatos puodelių 51 procentu sumažina riziką susirgti pavojinga liga.
Kinų mokslininkai atrado, kad arbata gali teigiamai veikti odos žmones, kurie serga odos ligomis. 63 procentai tiriamųjų, kurie per dieną išgerdavo 4-5 puodelius arbatos, po mėnesio, regimai pagerėjo savijauta. Pasirodė, kad geriausią efektą duoda ulongo arbata, su juodosios ir žaliosios arbatos lapeliais. Būtent jie ir turi polifenolius, kurie padeda sumažinti dirglumo požymius, bei taninus, pasižyminčius priešuždegiminiu poveikiu. Todėl tiems, kas kenčia nuo odos dirglumo, keletas puodelių arbatos per dieną tikrai bus naudinga.
JAV Žemės ūkio ministerijos mokslininkai (keista ta Amerika, - jų žemės ūkio ministerijoje dirba mokslininkai, o ne klerkai) įrodė, kad arbatos vartojimas pagerina kraujo krešėjimo biocheminius rodiklius. Tame tarpe ypatingai sumažėja kraujyje žemo tankio lipoproteinai, kurie sukelia kraujagyslių aterosklerozės vystymąsi. Dietologinių tyrimų centras atliko vidutinio amžiaus žmonių su aiškiai išreikšta hiperholesterinemija tyrimus. Po trijų savaičių arbatos gėrimo kraujyje žemo tankio lipoproteinai sumažėjo 10 procentų.
Tbilisio valstybinio medicinos instituto mokslininkų tyrimai įrodo, kad žaliosios arbatos katechinai veikia alimentarinio nutukimo vystymąsi. Alimentariniu nutukimu vadinamas toks, kai į organizmą patenka daugiau kalorijų, negu organizmas spėja jas sudeginti. Tyrimų rezultatai parodė, kad kontroliniai rodikliai, surišti su alimentarinio nutukimo vystymusi (cholesterino kiekis, triglicerido ir žemo tankio lipoproteinai, epididimalinių riebalų masė, enzimų aktyvumas) ženkliai pagerėjo.
Įvairių šalių mokslininkai yra įsitikinę, kad juodojoje arbatoje yra atitinkami komponentai, kurie veikia dantų skausmą sukeliančias bakterijas, - tai yra tas, kurios sukelia dantenų ligas ir skylučių atsiradimą dantyse. Arbatos komponentai gali visiškai sunaikinti šias bakterijas ir sumažinti jų galimybes gaminti rūgštis. Juodoji arbata taip pat veikia fermentą gliukoziltransferazę, atsakingą už cukraus pavertimą į lipnią medžiagą, kuri būtent ir išlaiko bakterijas ant dantų paviršiaus. Dažnai vartojant arbatą, įvairios burnos bakterijos nebegali santykiauti viena su kita. Tyrimų metu dvoku iš burnos pasižymintys savanoriai juodąja arbata penkis kartus 3 minučių intervalu po 30 sekundžių skalaudavo burnas juodąja arbata. To užteko, kad bakterijos nustojo daugintis ir gaminti rūgštį. Panašius tyrimus atliko ir švedų mokslininkai, - jie įrodė, kad skalaujant burną juodąja arbata žymiai sumažėja karieso dėmių ant dantų.
Ilinojaus universiteto Čikagoje mokslininkai nustatė, kad arbatoje yra polifenolis, - medžiaga, kuri stabdo dvokiančiųjų bakterijų burnoje vystymąsi. Šios bakterijos, egzistuojančios ant liežuvio ir gerklų paviršiaus, savo veiklos procese išskiria sulfidines dujas (daugiausia metanetiolą ir sieros vandenilį). Kita vertus, burnos skalavimas juodąja arbata sumažina ir rūgščių susidarymą, kurios neigiamai veikia dantis ir dantų emalę. Kitaip sakant, - dažniau skalaukite burnas juodąja arbata, - mažiau dvoks iš burnos !!!
Žalioji arbata tikrai yra neišsenkamas naudingų savybių šaltinis. Pavyzdžiui, Singapūro mokslininkai nustatė, kad pilant šią paprastu būdu užvirintą arbatą į batus, po kai kurio laiko batai įgauna sterilaus daikto požymius. Taip paruoštus batus galima naudoti kiek nori, nes nemalonaus kvapo juose nebebūna. „Žalioji arbata čia vaidina homeopatinės priemonės vaidmenį ir naikina batuose esančius mikroorganizmus, kurie sukelia batų dvoką“- sako Maiklas Lou, vadovaujantis šiems tyrimams.
Kaip praneša kinų spaudos agentūra „Sinchua“, kad ūmaus respiratorinio sindromo SARS metu gelbėjo arbatos vonios. Tačiau prie to dar buvo pastebėta, kad po arbatos vonių daugeliui žmonių nustojo skaudėti juosmuo, ženkliai pagerėjo oda ir dingo nuovargis. Vienai arbatos voniai reikia 150 g kad ir labai prastos rūšies arbatos lapelių. Kinijoje tokios vonioms arbatos puskilogramis kainuoja 10 juanių (1,5 JAV dolerio).
JAV Vašingtono universiteto Medicinos Mokyklos mokslininkai nustatė, kad vartojant arbatą popiermaišiuose, organizme susikaupia ypatingai dideli pavojingo sveikatai ftoro kiekiai, kurie ir sukelia kaulų skausmus.
Mokslininkai iš JAV Merilendo universiteto nustatė, kad gazuoti gėrimai, tame tarpe ir ypatingai aršiai reklamuojama šalta arbata naikina dantų emalį ir provokuoja karieso susidarymą. Kitaip sakant, bet kokie erzacai, kad ir kaip gražiai jie būtų reklamuojami, visada yra pavojingi žmogaus sveikatai.
kinų arbatos hieroglifas
BŪTINA INFORMACIJA APIE ARBATAS
ARBA
KĄ APIE KOKYBĘ BYLOJA RAIDĖS ANT ARBATOS PAKELIO
B. – "brouken", arbata iš laužytų suktų lapelių, pasižyminti savo stiprumu
D. – "dast", arbatos dulkės, naudojamos pačios žemiausios arbatos rūšies gamybai
F. pradžioje – "flauveri", arbata iš lapelių, augančių šalia naujo lapelio pumpuro, duodančių stiprų aromatą
F. gale – "faningz", smulki išsijota aukštos kokybės arbata, gerai užsipliko ir naudojama dėjimui į popiermaišius
G. – "golden", „auksinės“ rūšies arbatos geriausių lapelių mišinys
T. – "tips", neišsiskleidę lapelių pumpurai, suteikiantys švelnų skonį ir aromatą
P. – "oranž peko", arbata iš viršutinių labiausiai sultingų lapelių, turtinga skoniu, aromatu ir spalva
S. pradžioje – "sušong", apatiniai lapeliai, suteikiantys arbatos bukietui specifinį atspalvį
S. gale – "spešl", specialus ypatingo charakterio lapelių mišinys
Long Leaf – "long lif", arbata iš ilgų lapelių.
S.F.T.G.F.O.P. (Special Finest Tippy Golden Flowery Orange Pekoe – ypatinga puikiausia su tipsais (neišsiskleidęs arbatos viršutinis pumpurėlis) auksinė gėlėta oranžinė su pirmuoju, baltais plaukeliais apaugusia apačia lapeliu arbata.
Pačios aukščiausios kokybės arbata. Jos kaina prilygsta geriausių Prancūzijos vynų kainai.
Šią arbatą geria tikrieji arbatos vertintojai.
T.F.G.F.O.P. (Tippy Finest Golden Flowery Orange Pekoe). Tai pačios aukščiausios kokybės arbata turinti daugiausiai tipsų – arbatos pumpurėlių.
Šią arbatą geria arbatos žinovai.
G.F.O.P. (Golden Flowery Orange Pekoe), tai F.O.P. rūšies arbata, turinti nemažai tipsų.
Šią arbatą geria tikri arbatos mėgėjai.
F.O.P. (Flowery Orange Pekoe – gėlėti oranžiniai lapeliai su baltais plaukeliais. Tai labai geros kokybės arbata iš jaunų lapelių, susuktų į taisyklingą pailgą tipsų (arbatos pumpuras) formą. Šiose arbatose būtinai turi būti tipsai. Ypatingai populiarios arbatos.
O.P. Ilgi smailūs lapeliai didesni nei F.O.P., skinami, kai viršutinis pumpuras jau skleidžiasi.
Populiarios arbatos.
P. Arbatas sudaro pirmas, antras ir trečias lapeliai. Jie trumpesni, nei O.P., storesni ir blogiau susukti.
Labiausiai perkamos arbatos.
F.P. (Flowery Pekoe - gėlėti lapeliai). Lapeliai susukti į rutuliukus.
Žemesnės kokybės arbata.
P.S. (Pekoe Sauchong – lapeliai žemesnės kokybės). Žemos kokybės arbata, pagaminta iš senų ketvirto, penkto ir šešto lapelių ir stiebo dalių. Prastesnės kokybės arbata, bet kažkodėl tai turi paklausą naujųjų rusų tarpe.
BLEND - juodųjų arbatžolių įvairių derlių mišinys. Labiausiai vertinamas “Earl Grey” –“Kunigaikštis Grėjus”, pagardintas bergamotų aromatu ir žiedeliais.
Mėgiamiausias vidutinės klasės anglų, belgų ir olandų gėrimas.
B. (Broken – sulaužyti). Tai rupiai supjaustyti arbatos lapeliai.
Gerai perkamos arbatos.
B.O.P . (Broken Orange Pekoe). Šiose arbatose yra daugiau estrakcinių medžiagų, jų užpilą greičiau pritraukia, jaučiamas stipresnis aromatas. Vertinamos pasaulio prekyboje.
C.T.C. (Cu Tear Curl) – Granuliuota"arbata, gaminama pagreitinta technologija „pjaustyti-draskyti-sukti“ , kurios metu dingsta dalis skonio ir aromato, bet suteikia arbatai ryškią spalvą.
Šios arbatos yra blogesnės kokybės, bet gerai pritraukia.
DUST arba FANNINGS/FINES – reiškia, kad arbata pagaminta iš sutrūkusių, subyrėjusių lapelių ar jų dulkių. Iš jos gaminamos arbatdulkės popiermaišiuose.
Šios arbatos skiriamos trečiaeilėms, ekonomiškai atsilikusioms šalims, kurios gyventojai ne tik neįgali nusipirkti geros arbatos, bet ir nieko apie arbatą neišmano.
JEI ANT ARBATOS PAKELIO NĖRA MINĖTŲ RAIDŽIŲ – GARANTIJA, KAD ESATE APMULKINTAS, NES TEN YRA CHEMIZUOTAS ŠIENAS, O NE ARBATA.
Todėl tikrieji arbatos vertintojai arbatas perkasi tik specializuotuose arbatų parduotuvėse.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
El.paštas: vsakas@gmail.com
Melnragė.2000-02-15
Comments
Post a Comment