AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Stilizuoto Vyčio autorius Gintaras Karosas: “Noras garsinti Lietuvą nugalėjo visas kitas galimybes”

Stilizuoto Vyčio autorius Gintaras Karosas: “Noras garsinti Lietuvą nugalėjo visas kitas galimybes”

Stilizuoto “Vyčio” autorius Gintaras Karosas būdamas vos 2-iejų metukų, drauge su tėvais, iš Vokietijos atvyko gyventi į svajonių ir galimybių šalį - Ameriką. Nors Gintaras niekada ir nebuvo matęs Lietuvos, jis augo apsuptas lietuviškos muzikos, renginių, šokių bei kitų išeivijos lietuvių, gyvenančių JAV, draugijos. Gintaras jau gana anksti žinojo ko nori iš gyvenimo, todėl šiai dienai, šis daug gyvenime pasiekęs Amerikos lietuvis, gali pasigirti ne tik nudirbtais darbais, bet ir tuo, jog niekada nuolatos negyvenęs Lietuvoje, jis kasdien stengiasi, kad kuo daugiau žmonių pasaulyje pamatytų, kokia graži ir savo paveldu turtinga yra mūsų gimtoji šalis.



A: Pradėkime nuo Jūsų ankstyvos jaunystės. Ar būdamas paauglys susimąstydavote apie Lietuvą ir ką jos labui nuveiksite ateityje? Ar nuo pat vaikystės žinojote, kur eisite ir ką veiksite gyvenime?

G: Žinote, jaunystėje nuolatos būdavau lietuviškoje aplinkoje: lietuviškos enciklopedijos, įvairi skautų veikla bei lietuviški žurnalai man sukūrė tą neapsakomą meilę Lietuvai. Augau Bostone, kuris buvo tikras lietuvių kultūrinis centras, tad mano tautinis vaizdas buvo tikrai labai stiprus. O ir tėvai pasakojo apie tai kaip pabėgo iš Lietuvos, nes kitaip būtų buvę ištremti į Sibirą, būtent taip aš ir atsidūriau čia, Amerikoje. Klausiate ar vaikystėje žinojau ką veiksiu gyvenime? Tikrai ne. Mano tėvas norėjo, kad aš būčiau inžinierius, turėčiau gerai apmokamą darbą, o mama labai norėjo, kad gročiau smuiku. Visgi, neįgyvendinau nei to, nei to, tačiau tėvų perteikta tautinė dvasia buvo nepaprastai stipri. 

 

A: Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje? Kaip tuo metu jautėtės?

G: Pirmą kartą į Lietuvą atvykau dar 1977 metais. “Tėviškės draugija” mums, vykstantiems į Lietuvą, žadėjo dešimties dienų turistinę išvyką, tačiau iš viso gavome tik penkias dienas. Tai buvo pati pirmoji mano kelionė, kartu su lietuvių jaunimo grupe, kurią pats sukviečiau iš visos Amerikos ir Kanados. Nors dešimties dienų planas ir pasikeitė, kelionė buvo tikrai labai įdomi, per penkias dienas pamačiau daugiau nei planavau. Man draugiją palaikė JAV etnologė Elena Bradūnaitė, daktaras Viktoras Stankus bei daugybė kitų įvairiausių tautiečių iš skirtingų Amerikos bei Kanados miestų. Na, o antrą kartą Lietuvoje apsilankiau 1982 metais ir nuo tada prasidėjo jau nuolatinis važinėjimas į Lietuvą.

 

 A: Jaunystėje labai sėkmingai dirbote Masačiūsetso valstijos gubernatoriaus Franko Sargento komandoje, o būdamas 21-erių jau dalyvavote rinkimų kampanijoje Masačiūsetso valstijoje. Kodėl nusprendėte atsisakyti politinės karjeros?

G: Kai pradėjau dirbti politikos srityje ir kanditavau rinkimuose, iš kurių, beje, kelis laimėjau, visi nuolatos klausė “Where are you from? What's your nationality?” (liet. vert. “Iš kur tu esi? Kokia tavo tautybė?”) ir tuomet aš supratau, kad labai mažai žmonių žino apie tokią šalį kaip Lietuva. Mano oficialus vardas yra Gintaras, jeigu mano vardas būtų buvęs koks “John” ar panašiai, gal tuomet ir nebūtų niekas klausinėjęs apie mano tautybę. Bet kai visą laiką žmonės klausinėjo apie Lietuvą ir aš nuolatos pasakodavau apie tai kur ji yra ir kuo ji ypatinga, supratau, kad mano pareiga yra ne būti lietuviu, dirbančiu politikos srityje, bet lietuviu, Amerikoje garsinančiu savo gimtąjį kraštą. Tuo metu niekas pilnu etatu neužsiėmė tautine reklama Amerikos išeivijos tarpe ir tai man tapo tik dar didesniu paskatinimu baigti savo politinę karjerą ir užsiimti Lietuvos tautine reiklama. Dalyvaudamas įvairiausiuose tautiniuose festivaliuose pamačiau daugybę kitų tautybių, išmokau apie jas ir man Lietuva pasidarė toks kaip tikslas. Trumpai tariant, noras garsinti Lietuvą nugalėjo visas kitas galimybes.

 

A: Na, o kaip vertinate lietuvių išeivijos vaidmenį šiandieninėje Lietuvos politikoje?

G: Pripažinsiu, man yra šiek tiek liūdna. Ankščiau aš jaučiau, kad Lietuva yra laisva, bet šiai dienai, panašu, kad kai kurie visiškai užmiršo ką išeivija davė ir kiek padarė dėl Lietuvos. Išeivijos lietuviai aukojo savo laiką, pinigus tam, kad tik Lietuvos vardas nebūtų ištrintas iš žemėlapio. Kai Lietuva atgavo laisvę, daugelis sakė “va, jūs pabėgote, o mes pasilikome”, tačiau žmonės, paprasčiausiai, neįvertina kiek išeivijos lietuviai įdėjo ir įdeda pastangų, kad gimtinė nebūtų užmiršta. Amerikos lietuvių dėka buvo netgi išleista visų laikų didžiausia lietuviška enciklopedija! Ir man atrodo, kad tik tie žmonės, kurie keliavo į Ameriką ir matė kiek daug čia yra lietuviškų bendruomenių bei kiek yra išleista lietuviškos spaudos, supranta išeivijos lietuvių vaidmenį šiandieninėje Lietuvos politikoje. 

 

A: Prieš kone keturis dešimtmečius nuspręndėte pradėti kurti tautinius simbolius ir puoselėti lietuviškos atributikos sklaidą plačiojoje Amerikoje. Laikui bėgant netgi įkūrėte kompaniją ir praplėtėte savo veiklą. Kaip kilo tautinės atributikos platinimo idėja?

G: Ta platinimo idėja, man atrodo, keitėsi visą mano gyvenimą. Net kai aš kandidatavau į valstybės rūmus ar dirbau Masačiūsetso valstijos gubernatoriui, Lietuvos vaidmuo man buvo labai svarbus. Kai pradėjau kurti ir platinti tautinę atributiką, Lietuvos net nebuvau matęs. Nemačiau nei Gedimino kalno, nei kitų žinomų vietų, viską dariau iš žmonių pasakojimų bei knygų, kuriose ir perskaičiau apie lietuviams puikiai žinomas vietas. Amerikos rinkimų kampanijos leido man įsigilinti į tai kaip yra daroma veiksminga reklama. Mano kurti “I Love Lithuanians” (liet. vert. “Aš myliu lietuvius”) ir kiti lipdukai bei plakatai buvo puikus postūmis tam, kad žmonės pamatę juos paklaustų “Tai kur ta Lietuva?”. Taip mes su savo produkcija pradėjome važinėti po tarptautines muges bei festivalius ir su kiekviena išvyka mano noras kurti tautinę atributiką tik stiprėjo. Tai buvo nepaprastas jausmas. Su laiku įkūrėme įmonę “Baltic associates” ir netgi sukūrėme didžiulį tautinės atributikos katalogą, kuris buvo išleistas 45000 vienetų tiražu.

 

A: Dažnai dalyvaudavote įvairiausiuose lietuviškuose ir tarptautiniuose renginiuose Amerikoje ir padėdavote žmonėms įsigyti jau minėtos tautinės atributikos: lipdukų, trispalvių, plakatų, marškinėlių ir t.t. Į savo gretas priėmėte pagalbininkų, vienas jų prekybą lietuviškais siuvenyrais perėmęs Jūsų ilgametis draugas ir bendramintis Laurynas Misevičius. Kaip vertinate jo ir kitų lietuvių indėlį į Jūsų paties veiklą?

G: Labai džiaugiuosi, kad Laurynas Misevičius atsirado mano gyvenime. Jis labai užsidegęs ir turi tiek daug tautinės energijos, jog ja uždega ir visus aplinkinius žmones. Laurynas prieš daugelį metų atvykęs iš Lietuvos į Ameriką padarė nepaprastai didelį indelį Lietuvos reklamai svetur, jis nuostabus žmogus, aukojantis savo gyvenimą Lietuvai ir už tai neprašantis jokio atlygio. Labai džiaugiuosi ir tuo, jog šis žmogus perėmė dalį mano veiklos, aš juokaudamas jam sakiau “žinai, Laurynai, dabar galiu būti ramus, nes žinau, kad esi tu ir gali tęsti visą tą prieš daugelį metų pradėtą veiklą”. Žinoma, yra ir daugiau lietuvių, prisidedančių prie šios veiklos, jų dėka savo gaminiais aprūpinome visą Ameriką ir Kanadą, mūsų atributika pasiekė net Australiją, tad, panašu, kad išeivijos lietuvių pagalba šioje veikloje yra tikrai naudinga.

 

A: Esate garsiojo stilizuoto lietuviško “Vyčio” pradininkas – Jūs, su dar keliais pagalbininkais, nupiešėte naująją “Vyčio” versiją. Šiai dienai esate paruošęs ir labai gražią tautinių eksponatų, surinktų per 30 metų, parodą, pavadinimu “Vytis – Lietuvos ir lietuvių simbolis”. Kaip apskritai kilo stilizuoto“Vyčio” idėja ir nuo ko viską pradėjote?

G: Vytis yra Lietuvos simbolis. Kaip amerikiečiai turi savo erelį, taip Lietuva turi savo Vytį. Nuo pat vaikystės aš augau kartu su šiuo simboliu ir įvairiausiomis jo variacijomis, o tam tikru metu supratau, kad tuometiniam Vyčiui kažko trūksta... Taip ir gimė naujasis stilizuotas Vytis. O parodos idėja kilo dėl to, nes reikėjo žmonėms parodyti iš kur atėjo šiai dienai taip dažnai ant įvairiausios atributikos matomi Vyčio bei Geležinio Vilko simboliai, iš kur atsirado „Žalgirio“ lipdukai ar Persitvarkymo Sąjūdį remiantys plakatai. Pasirodo, per 30 metų sukūrėme daugiau nei 100 Vyčio ir virš 20 Geležinio Vilko versijų! Šiandien dienai kaikurie žmonės, nežinodami kas yra tikrasis stilizuoto Vyčio autorius, kopijuoja ir naudoja jį ant traukinių vagonų, marškinėlių, pašto ženklų, todėl visi šie dalykai ir paskatino mane surengti parodą, kurioje galima bus išvysti per daugelį metų sukurtos ir surinktos įvairiausios tautinės atributikos. Tuo laiku turėjau 4-5 žmones, kurie neturėjo didelio meninio išsilavinimo, bet turėjo gabumų mano idėjas man padėti paversti realiais darbais. Štai tuomet aš ir sukūriau gražų, stiprų Vytį, kuris galėtų apginti Lietuvą. Kalbant apie parodą “Vytis - Lietuvos ir lietuvių simbolis”, esu be galo dėkingas “Vyčio paramos fondo” pirmininko pavaduotojui Viliui Kavaliauskui. Šį žmogų pažįstu jau 35-erius metus ir be jo ši paroda tikrai nebūtų įvykusi. Vilius prisidėjo ne tik finansiškai, bet ir techniškai išvystė parodą po visą Lietuvą, kontaktavo su įvairiausiais muziejais bei aprašė parodą taisyklinga lietuvių kalba. O labiausiai džiaugiuosi “Vyčio paramos fondo” dėka Kaune atsiradusia Vyčio skulptūra “Laisvės karys”, kuri tapo labai dideliu postūmiu stilizuoto Vyčio populiarinimui gimtinėje.

 

A: Na, o kaip jautėtės po daugelio metų grįžęs į Lietuvą ir išvydęs, jog Jūsų sukurta ir dar ankstyvais 1988-1990-aisiais už dyką Lietuvoje dalinta simbolika, o ypatingai naujai sukurtas stilizuotas Vytis, šiandien gimtinėje tapo, paprasčiausiu, pasipelnymo šaltiniu? 

G: Simbolių kūrimas buvo nežmoniškai sunkus darbas. Tuo metu, kaip žinia, nebuvo kompiuterių, viską reikėjo daryti rankomis. Piešėme, taisėme, klijavome, ir tai buvo visiškai kitokia procedūra nei dabartiniais laikais, kai žmogus, kompiuterio pagalba, gali viską padaryti gražiai ir tiksliai, be jokio papildomo vargo. Atvykęs į Lietuvą ir pamatęs kaip laisvai yra naudojami mano kurti simboliai, buvau lengvai šokiruotas. Pradžioje mano autoryste niekas netikėjo, tad teko ieškoti Vyčio originalo. Tai užtruko beveik metus laiko, bet kai jį radau – tuomet ir pradėjau ieškoti teisybės. Žinoma, džiaugiuosi, kad stilizuotą Vytį galima išvysti ir ant „Lietuvos geležinkelių“ traukinių, ir ant gatvėse važinėjančių automobilių, ant reklaminių marškinėlių ir ant, kone, visų Lietuvos pašto ženklų, tačiau žmonės kopijuodami neatsiklausia ir visiškai neprisideda prie šios idėjos viešinimo. Nors visi, kurie bando „pasisavinti“ autorines stilizuoto Vyčio teises, kalba koks Vytis jiems yra svarbus, nei vienas iš jų nepadėjo Vyčio fondui finansiškai ir net neatėjo prisidėti ar bent jau palaikyti demontracijų, kurios vyko Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Visos rengiamos parodos bei kiti reklaminiai reikalai yra finansuojami iš mano ir tik dar kelių nuostabių žmonių lėšų, todėl man yra pakankamai skaudu, kad kaikuriems tautiečiams rūpi tik pasipelnyti iš kažkieno kito sukurtų idėjų. 

 

A: Daug metų kūrėte ne tik lietuvišką atributiką, bet ir aktyviai organizavote įvairiausius renginius, išvykas, tarptautinius vakarus, leidote lietuvišką spaudą. Kaip manote, ar bėgant metams stipriai keitėsi Amerikos lietuvių požiūris į tokias, lietuvius buriančias veiklas?

G: Man atrodo, kad laikui bėgant viskas keitėsi. Ankščiau išeivijos lietuviai buvo labai vieningi – jie ne tik klijuodavo lietuviškus lipdukus ant savo mašinų, bet ir savo noru platindavo tautinę atributiką po visą Ameriką. Tuo metu jautėsi, kad esi ne vienas, ir kuo daugiau žmonių matė lipdukus bei plakatus, tuo šis jausmas tik labiau stiprėjo. Mes vykdavome į tarptautines parodas, į kurias patekti būdavo ypatingai sunku, o ir kainuodavo tai ne vieną tūkstantį dolerių. Bet mes vykdavome ir savo tautine atributika pralenkdavome visus. Visa ta veikla vyko beveik 20 metų, o aktyviausias laikas buvo tarp 1986-1989 metų... Tuomet paroje trūkdavo laiko, dirbdavome 7 dienas per savaitę, nebūdavo laiko net poilsiui. Amerikoje buvome vienintelė firma, kuri pilnu etatu užsiėmė tautinės simbolikos kūrimu. O kai Lietuva pagaliau atgavo nepriklausomybę, mes buvome pirmieji nusiuntę dovanų Lietuvos valstybės vėliavą Aukščiausiajai tarybai. Jie mums padėkojo ir...  paprašė daugiau vėliavų! Prieš nepriklausomybės atgavimą žmonės buvo „užsidegę“, visi norėjo, kad pasaulis sužinotų Lietuvos vardą, na, o šiandien dienai, manau, kad žmonės nebevertina nei tautinės atributikos, nei istorijos apie tai, ką reikėjo padaryti, kad Lietuvos vardas būtų žinomas visame pasaulyje. Man atrodo, kad dabar tautinė dvasia yra skaičiuojama pinigais.

 

A: O ar ateityje planuojate dar kokių didesnių lietuviškų projektų?

G: Kol vyko stilizuoto Vyčio originalo paieškos, atradau dar kelis darbus, kurių iki nepriklausomybės atgavimo nesuspėjome padaryti. Esame sukūrę spalvinimo knygelę su visa Lietuvos kultūrine istorija, kurioje vaikai galėtų ir angliškai, ir lietuviškai skaityti bei mokintis. Taip pat, ieškodamas stilizuoto Vyčio originalo atradau, kad esame užfiksavę net 59 skirtingus aukštos kokybės Lietuvos paveldo vaizdus, skirtus vaikams išmokti svarbiausius Lietuvos istorijos dalykus. Prieš nepriklausomybės atkūrimą nespėjome visko įgyvendinti, tad norėtume dar išleisti minėtas knygas ir vaikiškus žaidimus. Visi šie projektai būtų ypatingai naudingi Lietuvos jaunimui. Tačiau, kaip bebūtų gaila, viskas kainuoja nemažus pinigus, reikia ne tik išleisti knygą, bet ir rūpintis sklaida, važinėti į muges ir panašiai. Tai, iš esmės, projektai dar nesibaigė, bet jie visi priklauso nuo to, kaip susitvarkysime su dabartinėmis problemomis ir ar gausime nors kokį finansavimą ar paramą.

Kalbino Arūnė Jonikaitė

Padėkos dienos šventę gali temdyti blogas oras
Akimirkos iš PLC Madų šou '19 "Mada ir džiazas"
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
Ketvirtadienis, 12 Gruodis 2019