AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

SENIEJI KLAIPĖDOS KRAŠTO ADVENTO, ŠVENTŲJŲ KŪČIŲ IR KALĖDŲ VALGIAI

SENIEJI KLAIPĖDOS KRAŠTO ADVENTO, ŠVENTŲJŲ KŪČIŲ IR KALĖDŲ VALGIAI

Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkinėms), Rasoms (Joninėms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio grybo, Pavasarinių ir Rudeninių Dziedų, Pelenų dienai, Pempės dienai, Tinklaičių traukimui, Užgavėnėms, Vėlinėms, Vieversio dienai, Žąslėkio dienai, Žiemoverčiui, Žiobrinėms ir pan.

Kažin ar yra likę pasaulyje išskirtinių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus: mėšlovežio, bulviasodžio, bulviakasio, sėjos, rugiapjūtės, linarūtės, linaminės, kūlimo, šienapjūtės, skerstuvių, virvavijo, bičių kopinėjimo, alaus ragavimo.

Ar kokia nors pasaulio tauta yra išlaikiusi devynis Kūčių patiekalus, dedamus ant šiaudų patiestos staltiesės (nebent poliakai-lenkai, tą vienintelį dalyką perėmę iš lietuvių ir žydų krikščionybės įtakoje pavertę dvylika valgių pagal 12 žydų apaštalų), ar tebeturi archainių, vėliau bažnyčios pasiimtų ir savo reikmėms pritaikytų švenčių: Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčių devynių valgių, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgių, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, šventos Agotos, švento Andriejaus, švento Antano, švento Baltramiejaus (gandrų išskridimo), švento Blažiejaus, švento Florijono, švento Kazimiero, švento Jono, švento Juozapo, švento Jurgio (Žemės budinimas), švento Lauryno (kulinarų ir virėjų globėjo), švento Martyno, Švento Mato (Alutinio), švento Mykolo, švento Motiejaus, šventos Onos, švento Pranciškaus specialių valgių, kurie iš tiesų yra išlikę yra išlikę nuo gamtatikybės, agrarinės magijos tikėjimo laikų (nelabai išmanantys, tuos laikus linkę vadinti pagoniškais, nors iš tiesų pagonimis, stabmeldžiais buvo ir tebėra patys krikščionys, katalikai su savo bažnyčiomis (božežicijomis) ir ten eksponuojamais paveikslais bei stabais (statulomis), kuriuos tikintieji garbina, aukoja ir tiems stabams meldžiasi?..

Lietuvos pajūryje ir pamaryje prieš karą gyveno apie 3 milijonus gyventojų. Mėmelenderiai (Klaipėdos krašto vokiečiai, – jų šiandien neliko nė vieno, nes kas išliko gyvi, gyvena Vokietijoje), lietuvininkai-šišioniškiai (Klaipėdos krašto čiabuviai – yra  išlikę tik keliolika šeimų, daug jų gyvena Vokietijoje), lietuvininkai-būrai (Karaliaučiaus krašto autochtonai, jų šiandien nėra nė vieno, daug jų gyvena Vokietijoje), kuršiai kopininkai (Kuršių nerijos čiabuviai, - jų šiandien yra išlikę tik dvi šeimos, daug jų gyvena Vokietijoje) ir kuršiai žemininkai (gyvenę ir gyvenantys pajūryje nuo Melnragės iki Rygos, - Lietuvos pajūryje yra išlikusios tik kelios šeimos, daug jų gyvena Vokietijoje).

Blogiausia, kad dabartiniams atkakėliams į Klaipėdos kraštą postsovietiniams klaipėdiečiams yra nežinomi lietuvininkų-šišioniškių kalbos ypatumai ir skirtumai, šio krašto istorija ir čiabuvių gyvensenos supratimas neturi vidinio jautrumo ir nuostatų, intuicijos, netgi noro kaip išsaugoti ir išlaikyti jų autentiką, jiems net istoriniai objektai ir asmenybės nėra savastis, o nekenčiama svetimybė, priešinga jų nūdienei sampratai, įdiegtai dar gūdžiais tarybiniais rusiškos okupacijos laikais.

Jei jau norima daryti tradicines Klaipėdos krašto čiabuvių lietuvininkų - šišioniškių maisto ir valgymo šventes, tai jau daug gražiau, tautiškiau, oriau ir iškiliau būtų pagal lietuvių tautos senovines tradicijas per Kūčias, per Žiemos lygiadienį budinant Žemę prisiminti seniausią lietuvių SAULĖS RATĄ.

Gamtatikyboje, kuri yra daug senesnė ir ypatingai tauresnė už jėga lietuviams primestas naujas religijas, beprasmiško aukojimo deginant maisto produktus nebuvo.

Mūsų protėviai maistą DIEVAMS aukodavo savo šeimoje visiems kartu susėdus prie stalo neskubant ir garbinant suteiktas gėrybes jas suvalgydami, kad savo protingu, sveiku ir darbščiu kūnu, savo darbais, gyvensena ir sarmatlyva mąstysena bei elgsena atnašauti PERKŪNUI. Šis, priėmęs žmogaus auką, savo žaibais ir perkūnais apvaisina ŽEMĘ, kuri palaiminta ir apvaisinta savo gėrybes teikdavo ir tebeteikia ŽMOGUI.

Išskirtinis, ypatingai taurus ir orus SAULĖS RATAS, kokio neturi nė viena pasaulio tauta !!!

Mūsų protėviai net UGNIAI aukodavo ne maistą, o malkas su šlakelių drevių medaus. Net per KŪČIAS, kūtavodami, gerbdami ir garbindami ugnį, jos neišnaudodavo ir nieko ant jos negamindavo, tik ją pakurstydavo, o nakčiai žarijas KŪTAVODAVO pelenais, kad jos neužgestų ir ramiai iki ryto rusentų. Ant KŪČIŲ (KŪTAVONIŲ) stalo nedėdavo jokių keptų, virtų ar kitaip UGNIMI apdorotų valgių, o DIEVUI atnašaudavo ŽEMĖS suteiktas gėrybes: sėklas, riešutus, vaisius, tai pat raugintus grybus, raugintas daržoves ir raugintus vaisius.

KŪČIŲ STALAS po ADVENTO, kai žmonės NEVALGYMU valo savo organizmą, turėdavo būti kuklus, o ne apsirijėliškas - gurmaniškas, - DIEVUI atnašaujančius valgius reikėdavo tik paragauti. Ir jų būdavo tik devyni sulyg ELNIU DEVYNRAGIU SAULĘ PARNEŠANČIU - mėnulio simboliu.

Dvylika valgių pagal dvylika žydų apaštalų, žydų košrutinė žuvis ir geras žydų biznis – silkė ant lietuvių Kūčių stalo atsirado tada, kai lietuviai jėga buvo apkrikštyti, kai paveikti maisto prekeivių darėsi vis ėdresniais ir savo kūno bei skrandžio vergais...

Nė viena pasaulio tauta negali pasigirti tuo, ką dar turi išlaikę lietuviai - kas mėnesį po tris - keturis kartus gamintis išskirtinius (ekskliuzyvinius) sakralinius, apeiginius valgius, ir jei apie tuos dalykus suprastų, išmanytų restoranų, kavinių, barų savininkai, o ne aklai kopijuotų vienas kitą ir beprasmiai tarpusavyje konkuruotų, LIETUVA IR YPAČ JOS RESTAURUOTOS PILYS, RŪMAI IR DVARAI, KAIMO TURIZMO SODYBOS, NET IR MIESTŲ BEI MIESTELIŲ VALGYKLOS GALĖTŲ TAPTI PASAULINE KULINARIJOS MEKA, VISŲ PASAULIO GASTRONOMŲ, GURMĖ SVAJONIŲ KRAŠTU.

Jei nežinome kokio nors tautotyroje vartojamo daiktavardžio (žodžio) prasmės, padarykime iš jo  veiksmažodį ir iš karto taps aišku kas yra kas.

Mūsų (lietuvių) kalba būdama seniausia iš indoeuropiečių kalbų nieko nėra pasisavinusi iš kitų žymiai vėliau susiformavusių tautų kalbų, atvirkščiai, būtent jos yra pasiėmusios daug mūsų protėvių žodžių, kurių prasmės mes nebežinome ir rusinimo ar poliakinimo įtakoje iškreiptu mąstymu ar sąmone bukagalviškai patys save įtikinėjame, kad tas žodis, ar ta tautinė tradicija, paprotys ar elgsena yra ne mūsų pačių sukurta, o perimta iš tų tautų, kurių dar iš vis nebuvo...

Kūčių – virsmo stalas - senas apeiginių sakralinių valgių stalas. Autentiški valgiai turi būti iš tų maisto produktų, kurie buvo iki krikščionybės Lietuvoje priėmimo.

Todėl ant Kūčių stalo negali būti valgių iš mėsos, paukštienos, kiaušinių.

Virsmo stalo apeiginiai valgiai būdavo, yra ir turėtų būti gaminami iš daržovių, grūdų, sėklų, riešutų, vaisių, uogų, grybų, kitų miško gėrybių su dilgėlių, kanapių arba sėmenų aliejumi. Gėrimui ant stalo dėdavo šaltino arba šulinio vandens, kuris Kūčių naktį tapdavo sveikatinančiu.  

Įvairios giros, saldės, kompotai ar kisieliai atsirado pamiršus senąsias taurias gamtatikiškas tradicijas ir pataikaujant savo ėdrumui, pilvui.

Vėlesniais laikais (apie XVIII amžių) atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės arba virtinukai su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.

Žuvis, silkė, tai jau krikščioniškos tikybos ir žydų prekeivių įtaka.

Suprantama, ant Kūčių stalo neturėtų būti valgių iš bulvių, valgių su majonezu, kečupu, pomidorų padažu. Jokių blynų, blynelių ir sklindžių.

Kalėdos - jau kita šventė. Galima dėti keptą žąsį, įdarytą obuoliais (antį, kalakutą, vištą, povą ar šiaip kokią jerubę). Galima pasigaminti net patiekalų iš bulvių. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir jų mąstysena, supratimas, keičiasi papročiai, keičiasi ir valgiai...

TRADICINĖ LIETUVIŠKA KŪČIA

Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo KŪČIA (kutia, kutinys, kūtelė. Atsiradusi nuo žodžio – kūtavoti, tai yra saugoti, globoti), gaminama iš grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose vėlesniais laikais iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš grūdų, pupų, žirnių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestas protėvių vėlės.

Tai aukos patiekalas, valgomas pačių aukotojų.

Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, grūdais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”.

Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir grūdų, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”. Grūdai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra KŪČIA.

Stiklinę rugių, kviečių ar miežių grūdų, arba Lietuvoje augintų senųjų margųjų (pilkųjų) žirnių nuplauti ir pamerkti kelioms paroms, kasdien keičiant vandenį. Senovėje taip išmirkyti grūdai, žirniai ir pupos būdavo valgomi po pasninkavimo. 100g aguonų nuplikyti, 2 kartus permalti mėsmale. Aguonų masę išmaišyti su 100g medaus, 100g kapotų riešutų. Ant išmirkytų grūdų aguonų masę užpilti tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėjus grūdai sukietėja ir tampa neskaniais.

ŽUVYS ŠVENČIŲ STALUI

Šiandien, kai parduotuvėse parduodama ypatingai brangios ir neskanios sūdytos strimelės ir silkės, kai jų kaulai ir ašakos yra tirpinamos nuodingais chemikalais, pasigaminkite jas kuršiškai. Bus ir žymiai skaniau, ir žymiai sveikiau, ir žymiai pigiau.

KURŠIŠKAS SILKIŲ SŪDYMO BŪDAS

 

Kuršių zalclakei (virtam sūrymui) 1 litrą vandens užvirinti, suberti 5 pilnus su kaupu šaukštus druskos, 3 nubrauktus šaukštelius cukraus, vieną pilną su kaupu šaukštelį garstyčių miltelių, šaukštą garstyčių sėklų, įmesti 5 laurų lapus, 10 kvapiųjų pipirų, 3 gvazdikėlius ir pavirti 7 minutes. Sūrymą atvėsinti. Imti 1 kg silkių. Jei silkės užšaldytos, jas atlaidinti. Silkių neskusti, tik nuplauti, būtinai išlupti žiaunas, nes nuo jų silkės pasidarys karčiomis ir sudėti į pailgą talpą (su dangteliu), užpilti kambario temperatūros sūrymu. Uždengti dangtelį ir retsykiais pavartant žuvis laikyti 3-5 paras apatinėje šaldytuvo lentynoje.

Taip galima ruošti ir kitas silkines žuvis: bretlingius (kilkes), alses, perpeles, makreles (rusiškai – skumbres), net ožkas (tokia žuvis, nesugalvokite užsūdyti gyvos ožkos) ir kitas žuvis.

Taip paruoštas silkes kuršiai valgydavo vienas be bulvių, be duonos, - išmirkydavo silkes piene, išdarydavo, nulupdavo odą, o atskirtą filė, paėmę už uodegos ir atlošę galvą, gražiai kramtydami pamažu leisdavo į burną...

 

KURŠIŠKAS STRIMĖLIŲ SŪDYMO BŪDAS

Kuršių zalclakei (virtam sūrymui) 1 litrą vandens užvirinti porą saujų svogūnų lukštų, suberti 6 nubrauktus šaukštus druskos, 3 nubrauktus šaukštelius cukraus, šaukštelį džiovintų peletrūnų, įmesti 3 laurų lapus, 10 kvapiųjų pipirų, 3 gvazdikėlius ir pavirti 7 minutes. Virtą sūrymą atvėsinti. Imti 1 kg strimelių. Jei strimelės užšaldytos, jas atlaidinti. Strimeles nuplauti, būtinai išlupti žiaunas, nes nuo jų žuvys pasidarys karčiomis ir sudėti į pailgą talpą (su dangteliu), užpilti kambario temperatūros sūrymu. Uždengti dangtelį ir retsykiais pavartant žuvis laikyti 3 paras apatinėje šaldytuvo lentynoje.

Taip galima ruošti lašišas, upėtakius, peledes, seliavas, sykus, šlakius. Jos bus gražios auksinės spalvos. Beje, prieš vartojant strimėles, kaip ir silkes, išmirkydavo piene.

 

SŪDYTA BALTIJOS LAŠIŠA

Lašišą, šlakį, kiršlį, upėtakį, syką, introdukuotą Lietuvos ežeruose peledę (geriausiai uodegos dalį), išmokite sūdyti namuose. Skusti žvynų nereikia, nebent jei žuvys purvinos, tai jas nuplauti. Perpjauti žuvį išilgai per pusę, išmesti nugarkaulį, ištraukyti ašakas, abi puseles apibarstyti stambia druska, išmaišyta su cukrumi (1 kg žuvies – 95 g druskos ir 15 g cukraus), puseles suglausti, dėti į dangteliu uždaromą indą ir kišti į šaldytuvą. Patartina kelis kartus apversti, bet jei nėra laiko, - nieko baisaus. Taip vakare pasūdžius lašišą, ryte jau ją galima valgyti.

Sūdant netinka jokie krapai, malti ar grūsti pipirai, - žuvis pradės rūgti.

Kas nesupranta sūdytos lašišos natūralaus skonio ir kvapo, tai prieš valgant gali ją pats sau pasigardinti maltais baltais arba juodais pipirais, smulkiai kapotais krapais, kalendromis, peletrūnais, apšlakstyti brendžiu arba degtine.

Praradusieji skonį ir sveiką nuovoką gali užvaryti saują chemizuotų citrinpipirių, net šlykščiosios vegetos...

 

Lietuviai turėtų įsikalti į galvą, kad parduotuvėse lašišų nėra!!! Tikrų lašišų nėra restoranuose, kavinėse ir kitose maitinimo vietose.

 

Baltijos lašišos, taip pat šlakiai yra šviesiai rusvos spalvos, kaip upėtakiai, kiršliai, seliavos (seliavos yra didžiausias Lietuvos turtas, kurias jau nuo karaliaus Vytauto laikų lietuviai parūkytas kelis kartus užplikydavo verdančiu dilgėlių arba kanapių aliejumi ir taip ruošdavo maisto atsargas žiemai - kas yra ragavęs šitaip paruoštų seliavų, tai po to benzininiame per pusę su vandeniu aliejuje konservuotų šprotų ar sardinių ir į burną nebeima. Sykų, peledžių ir net perkelių žuviena yra rausvai balkšvos spalvos.

Mūsų maisto prekių parduotuvėse ryškiai raudonos į lašišą panašios žuvys yra belyčiai jūriniai upėtakiai, dirbtiniu greituoju būdu auginami Norvegijoje ir šeriami vaistų, cheminių dažiklių (kad mėsa gautųsi raudonesnė), sintetinių augimo stimuliatorių bei sintetinių riebalų kaupiklių dirbtiniu ėdesiu, todėl mąstantys žmonės šių žuvų, ypač savo vaikų mityboje neturėtų iš vis vartoti.

Prisiminkite, kiek kartų Jums suvalgius šios žuvies, kildavo šleikštulys, o užkandus riebių rūkytų papilvių net skrandis sustodavo, pagalvokite kodėl Jūsų vaikeliai tos žuvies ypatingai nemėgsta, nors Jūs ją per jėgą grūdate...

Gėda sakyti, bet šių dienų maisto gamybos technologai ir virėjai moka tiktai žuvį kepti ir tai dažniausiai tik šaldytą. Pats bjauriausias ir šlykščiausias dalykas yra tai, kai Lietuvos pajūrio maitinimo įmonėse lankytojui siūloma chemizuota genetiškai išsigimusi ir net negalinti veistis „lašiša“.

Nukaršusiems pensininkams tą nežuvę būtina valgyti – greičiu išmirs, bet šiuo niekšingu norvegų išmislu maitinti jaunus žmones arba vaikus yra sąmoningas savęs ir savo šeimos genocidas, už kurį ir tiekėjai, ir pardavėjai, ir valgių gamintojai turėtų būti susodinti į kalėjimus.

 

Kuo jaunuoliai, vyrai ir moterys daugiau tos cheminiai kastruotos žuvies suvalgys, tuo daugiau bus cheminių kastratų: jaunuoliai ir vyrai ne tik nebežinos kas yra erekcija ir orgazmas, bet ir taps bevaisiais.

Tokiomis pat bevaisėmis taps ir moterys...Jau antra karta moterų nebežinos kas yra lytinis potraukis, orgazmas, padaugės persileidimų atvejų, gims daugiau lesbiečių...

Kol kas niekas pasaulyje neskaičiuoja kiek nuo norvegiškų „lašišų“ pasaulyje padidėjo gėjų ir lesbijiečių...

Pamąstymui: aš iš dviejų kilogramų sveriančios Baltijos lašišos gaunu puslitrį ikrų. Jei norvegai eksportuoja tūkstančius tonų „lašišų“, tai kur tų žuvų ikrai? Nemoka gaminti? O gal iš tiesų tos lašišažuvės yra beveislės ir ikrų iš vis neturi...

 

KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARININKŲ SU BALTUOJU VYNU KEPTA LAŠIŠA

 

 

Išvalyti ir nuskusti 1kg lašišą. Nasrus pražiodinti, įdėti morkas, kad iškepusios nasrai gautųsi prasižioję. Iš vidaus apšlakstyti 20g obuolių actu, žiupsneliu maltų juodųjų pipirų ir palikti pusvalandžiui marinuotis. Prieš kepant, veterinariniu švirkštu su stora adata prišvirkšti 100g vyno sūrymo (100g balto vyno ištirpinti 20g druskos), gražiai įdėti į keptuvę. Pelekus ir uodegą apsukti folija ir kepti orkaitėje. Iškepus, odą nulupti, atvėsinti, dėti ant padėklo, iš nasrų išimti morką, į akis įdėti alyvuoges. Išeiga – 1000g

 

ŠVENTINIS RUSNĖS DVARININKŲ OBUOLIAIS ĮDARYTAS ANT BULVIKIŲ KEPTAS KARPIS, PAKAIŠIOTAS APELSINIAIS

1 kg karpį nuskusti, išvalyti, išplauti vidų, išpjauti stuburkaulį ir nusausinti. Vidų ir išorę įtrinti žiupsneliu druskos ir maltų juodųjų pipirų ir palikti 30 minučių. 200g  nuluptų ir skiltelėmis supjaustytų obuolių, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais. Įdaryti karpį. Pjūvio kraštus sutvirtinti mediniais smeigtukais. Nugarą įpjaustyti, į pjūvius įdėti citrinos, apelsino arba mandarino pusiaugriežinėlius. Į skardą sudėti kilogramą pusiu išvirusių bulvių. Karpį, apteptą saulėgrąžų aliejumi,  dėti į skardą, pateptą 10g saulėgrąžų aliejumi ir kepti orkaitėje. Išeiga – 800g.

 

PAMARIO ŽVEJŲ KEPTA FARŠIRUOTA LYDEKA

1,5 kg lydeką išdaryti, iškirpti žiaunas, kruopščiai nulupti odą, nepatyrę virėjai privalo žinoti, kad lydekos oda labai lengvai nusiima-nusiplėšia nuo žuvienos, tik nereikia skubėti. Turi likti galva ir uodega. Iš žuvienos pašalinti kaulus ir sumalti kartu su 60g batono be plutos išmirkyto 95g grietinėlės, 100g pasiruotų (kepintų) svogūnų. Į gautą masę įmušti vieną didelį kiaušinį, įdėti 50g kaimiško sviesto, pagardinti viena preseliu išspausta česnako skiltele, 9g druskos,  žiupsneliu maltų juodųjų pipirų, žiupsneliu džiovintų peletrūnų ir gerai išmaišyti. Paruoštu faršu įdaryti žuvį. Skardą iškloti kepimo popieriumi, jį ištepti aliejumi, dėti žuvį, ją aptepti sviestu ir kepti 180 laipsnių orkaitėje 30 min. Lydeką dėti ant padėklo ir atšaldyti. Puošti kai atšals. Kuo didesnė lašiša, - tuo įspūdingiau atrodo. Išeiga – 1100g.

KURŠIŠKAI KEPTOS ŠTYVOS STINTOS SU KRIENAIS

 

Palangoje ruošiamos stintų šventės rodo, kad žemaičiai ir lietuviai, nors jau daugelį metų gyvena prie jūros, ruošti jūros žuvies, kaip tai darydavo čiabuviai kuršiai, taip ir neišmoko. Visų pirma šventės virėjai ir kepėjai nemoka žuvelių išdaryti. Joms reikia tik išrauti žiaunas ir ištraukti vidurius su pūsle taip, kad liktų ikrai arba pieniai. Žemaičiai su lietuviais stintoms nupjauna galvas, išvalo vidurius ir net nuplauna, dėl ko jos įsigeria vandens ir tampa išplerusiomis. Taip paruoštas žuveles pamirko miltuose ir išverda aliejuje, nuo ko jos būna patežusios, nemalonios išvaizdos ir valgant žuveles, žuvieną reikia nurankioti nuo ašakų ir stuburo.  Sakau, -  šlykštus vaizdelis, bet dar šlykštesnis reginys palangiškių stintų sriuba. Kuršiai nuo senų senovės žinojo, kuo skiriasi žuvienė nuo žuvies srėbalo, žinojo, kad iš stintos neparuoši ne tik žuvies sriubos, bet ir tikros žuvienės.

Kuršiai stintas kepdavo arba aliejuje arba lydytame svieste. Išdarydavo jas taip, kad liktų galvos be žiaunų ir ikrai ar pieniai be vidurių su pūsle. Žuveles paviliodavo miltuose ir kepdavo tiek, kad jos taptų traškiomis, „štyvomis“ - kad paėmus už uodegos jos stačios stovėtų, net nelinktų. Taip paruoštas stintas galima ir būtina valgyti su visa galva, ašakomis, pelekais ir uodega, nes visa tai lengvai skaniai susikramto ir daug tikro kalcio mūsų organizmui suteikia.

Kuršiai prie stintų būtinai duodavo krienų. Ir iš vis kuršiai garintas, virtas, keptas, apkeptas, karštai ar šaltai rūkytas žuvis valgydavo būtinai su krienais.

Be to čiabuviai kuršiai, norėdami ilgiau gardžiuotis nepakartojamu stintų skoniu ir kvapu, keptas stintas marinuodavo išskirtinėje zalclakėje (sūryme). Didžiausią paklausą Mėmelyje, Karaliaučiuje, Tilžėje (buvo vežama net į Berlyną) turėjo aukso spalvos silpnai parūkytos vytintos stintos, kurioms nedingdavo išskirtinis skonis ir svaiginantis agurkų kvapas.  

 

PAMARIO ŽVEJŲ RUOŠTI LYDEKŲ IKRAI

 

Senovėje netrūkdavo šviežios žuvies, ypač gėlavandenės, nes Pamario upėse, Kuršių mariose, jūroje ir net aplinkiniuose vandens telkiniuose žuvies buvo apsčiai ir sočiai. Kita vertus, didikų dvarų tvenkiniuose būdavo auginama daug tvenkininių žuvų. Daug kam atrodys netikėta, bet dar prieš šimtą metų Kuršių mariose ir Nemuno atšakose būdavo pagaunami eršketai, sterlės, trimetriniai šamai. Apie lašišas, šlakius, upėtakius, kiršlius, šapalus ir kalbėti nėra ko – tokia būdavo jų daugybė.

Rusnėje Atmatoje pagautas eršketas 1939 m.

Ir nors ant turtingųjų miestiečių stalo netrūkdavo juodųjų eršketų (eršketus gaudydavo Kuršių mariose ir Nemune), raudonųjų lašišų ikrų, tačiau paprasti miestiečiai labiausiai vertino lydekų ikrus, kurių kiekviena šeima galėdavo pavasarį pasigaminti atsargoms.

Yra aprašyta, kaip dviems vyrams įnešus į Hugo Šojaus dvaro virtuvę lydeką ir neatsargiai perpjovus jos pilvą, ikrai pasklido virtuvės grindimis, o susėmus, ikrų buvo pusantro kibiro...

REIKĖS:

- 200 g lydekos ikrų,
- 1 šaukštelio druskos,
- 1 šaukšto alyvuogių aliejaus.

Išdarant lydeką atidžiai, kad nepažeisti tulžies ir neaplieti jos kartėliu ikrų, ikrus su visu plėvelės maišeliu išimti. Puode užvirinti vandenį, puodą nukelti nuo kaitrės ir į jį sudėti ikrus. Kai vanduo atvės, nuo ikrų nurinkti plėveles ir juos nuplauti po tekančiu vandeniu. Po to didesnį smulkiomis akelėmis sietą iškloti šlapia marle, ant jos supilti ikrus, suėmus marlės kraštus, išimti iš sieto ir pasiūbuoti į šonus. Plėvelių likučiai prikibs prie marlės. Ikrus išberti į kitą indą, marlę švariai išplauti, dar kartą iškloti sietą, ant marlės suberti ikrus, juos nuplauti vandens čiurkšle. Tada suėmus marlės kraštus, išimti iš sieto ir pasiūbuoti į šonus. Plėvelių likučiai vėl prikibs prie marlės.  Sietą ir marlę švariai išplauti nuo prikibusių plėvelių. Jei ikrai jau subrendę – užteks kelių plovimų, o jei ne, tai net 5-6 kartus.

Išvalytus ikrus kelis kartus perpilti karštu, bet ne verdančiu vandeniu ir leisti vandeniui nutekėti. Galiausiai pagal skonį paruošti druskos tirpalą (aš dar dedu šaukštelį cukraus).

Paruoštus ikrus sudėti į išplikytus stiklainius, užpilti aliejumi ir laikyti šaldytuve. Po 2-3 dienų ikrus galima vartoti. Taip paruoštus ikrus galima laikyti šaldytuve net metus laiko.  

Lietuviai vaišėms šviežius lydekų ikrus išmaišydavo su smulkiai kapotais svogūnais. Svogūnus rinkdavosi ne aitrius, o saldesnius ir jų dėdavo pusę tiek, kiek ikrų, išmaišydavo su penkis kartus mažesniu kiekiu aliejaus (dilgėlių, kanapių arba sėmenų), pagardindavo actu, druska ir maltais juodaisiais pipirais.

Pavyzdžiui, Kauno Šančių žvejai nuo lydekų ikrų nurinkdavo plėves, sudėdavo į litrinį stiklainį, ir užpildavo šaukštą druskos. Kai susidarydavo sūrymas (rasalas), jį nupildavo. Taip darydavo kelis kartus, po to ikrus atsargiai suspausdavo, užpildavo saulėgrąžų aliejumi taip, kad apsemtų. Šitaip paruoštus ikrus pirkdavo žydai, nes šie tikdavo jų košeriniam maistui. Be to, taip paruošti ikrai vėsesnėje vietoje išsilaikydavo iki keturių mėnesių.   

LIETUVININKŲ PURUS ŽUVIES PYRAGAS

Advento metu sekmadieniais daugelis lietuvininkų-šišioniškių (Klaipėdos krašto čiabuviai gyventojai), ir lietuvininkų-būrų (Karaliaučiaus krašto čiabuviai gyventojai) kepdavo purų žuvies pyragą – apkepą, ant jų stalų patekusį nuo senų seniausių laikų. Tiesa, senais laikais į šį pyragą būtinai dar dėdavo peletrūnų, todėl žuvies pyragas pasižymėjo savo išskirtiniu skoniu ir aromatu.

Štai koks šio fantastinio skonio žuvies pyragas receptas:

  • 600g žuvies filė, supjaustytos mažais gabaliukais (gali būti ir atlaidinta šaldyta),

  • 70g tarkuoto fermentinio sūrio (geriausiai nesūraus ir neriebaus, mūsų dienomis tiktų mazarelos arba picarelos sūris),

  • 60g pomidorų pastos (mūsų dienomis tiktų paprastas pomidorų padažas),

  • 50g kaimiško sviesto (dabar ir parduotuvinis „sviestas“),

  • 50g kvietinių miltų,

  • 200ml kaimiško pieno,

  • 2 kiaušinių,

  • 30g aliejaus.

  • 5g druskos,

  • 1g maltų juodųjų pipirų,

  • 20g kaimiško sviesto,

  • 20g maltų džiūvėsėlių.

20x30 kepimo skardą negailint ištepti kaimišku sviestu ir išbarstyti maltais džiūvėsėliais.

Pyrago užpilui 50g sviesto apkepinti 50g miltų, atskiesti 250g karšto pieno, gerai išplakti ir gerai ištrinti per sietą, kad neliktų gumuliukų. Paskui į užpilą sudėti 60g pomidorų pastos, 70g tarkuoto fementinio sūrio, suplaktus 2 kiaušinių trynius, pagardinti 5g druskos, 1g maltų juodųjų pipirų ir gerai išmaišyti. 600g žuvies supjaustytos smulkiais gabaliukais (būtinai išrinkti ašakas), apkepinti 30g aliejuje, būtinai nuspausti susidariusį skystį, užpilti užpilu ir išmaišyti. Standžiai suplaktus 2 kiaušinių baltymus sudėti į žuvies mišinį, atsargiai sumaišyti, sukrauti į sviestu išteptą ir maltais džiūvėsėliais išbarstytą apkepo formą ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje 40 min. kol gražiai parus. Iškeptą pyragą galima papuošti naminiu majonezu, krapų šakelėmis ir spanguolėmis, kaip parodyta nuotraukoje.

 

NAMINIS GREITAS NERIEBUS MAJONEZAS PER 10 SEKUNDŽIŲ

Plakti plakikliu (blenderiu), o ne maišytuvu (mikseriu). Supilti į plakiklio talpą 150ml neriebaus kaimiško pieno, 300ml alyvuogių aliejus (paragauti, kad nebūtų kartus) ir plakti kelias sekundes didžiausiu greičiu, kol masė keliagubai padidės ir taps puri, po to sudėti 3 šaukštus gatavų garstyčių, 2 šaukštus citrinų sulčių, 0,5 šaukštelio druskos ir dar kelias sekundes plakti, kol ištirps druska. Šaldytuve galima laikyti savaitę.

Ne Advento dienomis ir Kalėdoms prie žuvies pyrago galite pasidaryti tokį greitą riešutų su brendžiu padažą:

 

Riešutų su naminio majonezu ir brendžiu padažas. 200g naminio majonezo išmaišykite su 40g kepintų, nuplikytų, nuvalytų nuo plėvelių ir smulkiai kapotų graikinių riešutų (lengviausiai riešutus pabėrus ant stalo juos pakočioti kočėlu), 40g brendžio, 3g smulkiai kapotų petražolių, 3g smulkiai kapotų krapų, pagardinkite druska, žiupsneliu cukraus ir maltais baltaisiais pipirais.

 

ŠVENTŲJŲ KALĖDŲ DVIEJŲ ŽUVŲ PYRAGAS

 

 

 

Klaipėdiečiai (mėmelenderiai) XVIII – XIX  amžiuje per Šventąsias Kalėdas ant stalo būtinai dėdavo dviejų žuvų pyragą.

  • 500g menkės arba bet kokios baltos žuvies filė be kaulų ir odos,

  • 500g lašišos arba bet kokios raudonos žuvies filė be kaulų ir odos,

  • 800g sluoksniuotos tešlos (dabar galima pirkti šaldytą),

  • 500g svogūnų,

  • 30g kaimiško sviesto,

  • po vieną pundelį krapų ir petražolių (viso – 40g),

  • 1 kiaušinio,

  • žiupsnelio druskos ir maltų juodųjų pipirų.

Svogūnus nulupti, plonais pusiaugriežinėliais supjaustyti ir pakepinti svieste, kol suminkštės, pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais ir išmaišyti su smulkintais krapais bei petražolėmis. Žuvis nuplauti ir gerai servetėle nusausinti. Iš sluoksniuotos tešlos iškočioti du pailgus lakštus. Vieną lakštą dėti ant pergamentu išklotos skardos, ant tešlos dėti lašišos filė, suteikiant jai žuvies formą, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais, ant žuvies sudėti pakepintus svogūnus (galima sumaišyti per pusę su pakepintomis morkomis), ant jų dėti menkės filė ir ją taip pat pagardinti druska bei maltais juodaisiais pipirais. Ant viršaus dėti antrąjį tešlos lakštą, užlenkti, pakišant po apatiniu lakštu. Iš tešlos likučių padaryti „žvynus, galvą su akimis, uodegą ir pelekus“ ir prilipdyti su kiaušinio plakiniu. Taip paruoštą pyragą dar aptepti kiaušinio plakiniu ir kepti 180 laipsnių karštumo orkaitėje pusvalandį.

Tokį iškeptą  „pyragą žuvį“ stalan patiekti ant gražaus padėklo nepjaustytą, gražiai papuoštą.

 

SENOVINĖ KURŠIŲ BANDELĖ  - VALTIKĖ SU ŽUVIES ĮDARU, 30 vienetų


Tešlai: Geriau iš vakaro 330g tikros kaimiškos grietinės suplakti su 5 kiaušiniais, 20g druskos ir 9g cukraus. Po to 1300g Ekstra miltų pirštais sutrinti su 360g kepimo margarino, supilti grietinės kiaušinių plakinį ir išminkyti tešlą. Tešlą suformuoti į rutulį, suvynioti į virtuvinę plėvelę ar polietileninį maišelį ir padėti į šaldytuvą.

Įdarui: 1000g kapotos šviežios arba šaldytos atlaidintos ir nuo vandens nuspaustos žuvienos, 300g pasiruotų (pakepintų) svogūnų, 180g kaimiško sviesto, 3 kiaušinių, 15g druskos, žiupsnio džiovintų krapų, žiupsnelio maltų juodųjų pipirų. Visus ingredientus išmaišyti ir palaikyti šaldytuve, kad būtų lengviau dalinti ir dėlioti ant bandelių.

Gaminant šias bandeles, 75g tešlos iškočioti ir išspausti 15 cm skersmens apskritimus (arbatinės lėkštutės dydžio). Į vidurį dėti 55g įdaro, perlenkti pusiau ir užlankstyti kraštus, vidurį paliekant nelankstytą su skylute, pro kurią turi išeiti žuvienos garai. „Valtikes“ patepti kiaušinio plakiniu ir sudėti į aliejumi pateptą skardą ranteliais į viršų. Kepti 180 laipsnių orkaitėje 30 min. Patiekiant tuos nuostabius kepinius Kalėdų stalui, į bandelių vidurį galima dėti alyvuogę, paprikos juostelę arba citrinos skiltelę. Pasmaguriauti mėgstantieji į kiekvieną bandelę dar įpildavo šaukštelį tirpdyto tikro kaimiško sviesto.

 

TRAŠKI PYNĖ SU LAŠIŠA IR BARAVYKAIS
   

 

                    

Reikia:
800g sluoksniuotos tešlos (gali būti šaldyta),

700g ketos arba lašišos,

150g išmirkytų džiovintų baravykų (galima ir pievagrybių),

100g svogūnų,

20g aliejaus,

10g smulkiai sukapotų krapų,

8g druskos,

1g maltų juodųjų pipirų,

dviejų lietinių blyneliams,

1 kiaušinio,

10g krapų sėklų.

Pusiau griežinėliais supjaustytus svogūnus ir išmirkytus baravykus apkepinti aliejuje, pagardinti druska, pipirais. Lašišą supjaustyti 3x3 cm dydžio kubeliais. Tešlą iškočioti stačiakampiu ir padalinti į tris lygias dalis, šonus įskypai įpjauti juostomis, o vidurį palikti sveiką. Ant vidurinės dalies dėti lietinius, ant jo svogūnus su pievagrybiais, ant viršaus žuvį. Tešlos šonines juostas sudėti kryžiuojant vieną ant kitos, kad gautųsi graži pynė. Aptepti kiaušinio plakiniu, apibarstyti krapų sėklomis ir kepti 200 laipsnių orkaitėje 15-20 minučių.

 

LIETUVININKŲ-ŠIŠIONIŠKIŲ ANTROS KALĖDŲ DIENOS PYRAGAS

SU LAŠIŠA IR BULVĖMIS



 

Reikia:

600g lašišos,

150g svogūnų,

30g aliejaus,

10g druskos,

5g cukraus,

1g maltų juodųjų pipirų,

900g sluoksniuotos tešlos,

200g virtų bulvių,

keturių lietinių blyneliams.

Lašišą nuskusti, odos nenulupti ir supjaustyti gabalėliais. Svogūną nulupti, supjaustyti pusiaugriežinėliais. Lašišą, svogūnus, aliejų, druską, cukrų ir pipirus sumaišyti ir palikti marinuotis. Virtas bulves supjaustyti plonais griežinėliais, juos pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais. Sluoksniuotą tešlą iškočioti. Stačiakampę kepimo formą iškloti kepimo popieriumi, ant jo dėti du trečdalius tešlos, ant jos sudėti lietinius, ant lietinių bulvių griežinėlius paskui sluoksniais sudėti lašišą ir ant viršaus dar bulvių griežinėlių. Tada uždėti likusį tešlos lakštą, užlankstyti palei šonus, viršuje išpjauti skylutes garui išeiti, aptepti kiaušinio plakiniu, papuošti tešlos ornamentais ir kepti 180 laipsnių orkaitėje 30 minučių.

KALĖDINĖS SLUOKSNIUOTOS TEŠLOS BANDELĖS SU ŽUVIMI

    

 

Šešioms porcijoms reikia:

  • 400g lašišos arba bet kokios raudonos žuvies filė be kaulų ir odos,

  • 400g sluoksniuotos tešlos (dabar galima pirkti šaldytą),

  • 20g krapų,

  • 2 kiaušinių,

  • druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

Pirmiausia reikia atskirti kiaušinių baltymus ir trynius. Trynius kiek paplakti, išmaišyti su smulkiais kubeliais supjaustyta lašiša, smulkiai kapotais krapais, pagardinti druska ir maltais juodaisiais pipirais. Tešlą iškočioti ir supjaustyti 10x10 cm kvadratais. Kraštus aptepti paplaktu baltymu. Ant vieno tešlos kvadrato trikampio dėti įdarą, tešlą užlenkti taip, kad apgaubtų įdarą ir gautųsi trikampis, gerai suspausti, (galima kraštus apipjauti rantuotu riedančiu peiliu), viršų aptepti baltymu, galima apibarstyti kmynais, krapais arba pankolio sėklomis. Bandeles dėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepti 180 laipsnių karščio orkaitėje 15 minučių.

 

 

]

LIETUVIŠKA SPANGUOLIŲ GIRA

Spanguolių sultyse yra proantocianidas, neleidžiantis susidaryti dantų akmenims, todėl šiandien jau kuriamos dantų priežiūros priemonės, galėsiančios apsaugoti nuo paradantozės.

Tyrimai taip pat rodo, kad kasdieninė spanguolių dozė mažina kraujyje mažo tankio „blogąjį cholesteriną“ ir didiną „gerąjį“. Be to, spanguolių sultys užkerta kelią pūslės infekcijoms, neleidžia joms nusėsti ant pūslės sienelių. O reguliarus spanguolių vartojimas naikina virškinamojo trakto Helikobakter pylori bakterijas, kurios gali sukelti skrandžio opą arba net skrandžio vėžį.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad spanguolės stabdo arba net neleidžia vystytis vėžio augliams. Nėra ko stebėtis, kad mūsų bočiai, reguliariai vartodami spanguoles savo mityboje, mažiau sirgdavo ir nežinojo vėžinių susirgimų.

Suprantama, pripratus prie saldžiųjų nuodingais saldikliais pasaldintų limonadų, erzacgirų, pavojingų gyvybei cocacolupepsifantuspraitų, neįprasta bus gerti gerą girą, kuri yra žymiai rūgštesnė, tačiau pabandyti verta ir naudinga. Tam imkite:

  • 5 litrus vandens,

  • 1kg spanguolių,

  • 0,5 kg cukraus,

  • 20g alaus mielių (galima ir paprastų),

  • 50 razinų (jų negalima plauti, nes ant razinų yra rūgimui reikalingos bakterijos).

Perrinktas, gerai nuplautas spanguoles nuplikykite verdančiu vandeniu, išgriebkite ir ištrinkite per sietą. Greituoju būdu galima sutrinti plakikliu (blenderiu) ir nusunkti per marlę.  Gautas sultis atidėkite, o tirščius supilkite atgal į vandenį ir dar 5-10 min. pavirinkite. Paskui iškoškite per dvigubą marlę, supilkite cukrų, išmaišykite ir ataušinkite iki kambario temperatūros. Galiausiai išmaišykite su išspaustomis spanguolių sultimis.

Po to sudėkite kildytas mieles ir pastatykite šiltai, kad parūgtų. Kitą dieną nugraibykite putas, suberkite razinas ir, sandariai uždarius indą, palaikykite 2-3 dienas. Nenustebkite, kad gira bus rūgštoko skonio, - būtent tokia turi būti gira, tokią gerdavo lietuviai kelis tūkstančius metų ir mažiau sirgdavo.

 

C:\Users\PC\Desktop\SAKAI\zenkliukai-03.jpg     11. Sako emblema Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

 

Vincentas Sakas

 

Kalėdos Čikagos lituanistinėje mokykloje
„ŽIEMOS SAULĖGRĮŽA, ELNIO DEVYNIARAGIO ŠVENTĖ
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2018 liepos 17, Antradienis