delfi.lt vakar žiebė straipsnį, netikėtai ginantį eksprezidentę ir Venckienę. Prisiminiau ta proga vieną iš savo straipsnių, spausdintą dar 2014 07 07 lrytas.lt. Jame atvirkščiai – kaltinau Grybauskaitę ir Venckienę. Deja, straipsnis greitai buvo išimtas iš Lryto interneto, manyčiau tuometinės prezidentės nurodymu. Jei kas tuomet nespėjo jo perskaityti, tinkama proga teikiu publikai jį vėl. 

 

Laimėjus Seimo narių, tiesa, ne visų, sveikam protui, pagaliau iš dalies įvykdytas seniai lauktas valstybės prestižo atstatymo aktas: Neringa Venckienė pašalinta iš Seimo. Tačiau tai tik dalis teisingumo, nes visiškas valstybės prestižas bus atstatytas tik po teismo nuosprendžio šiai vienai tamsiausių Lietuvos XXI amžiaus asmenybių.

 

Deja, šio nuosprendžio per artimiausius kokius penkerius metus kažin ar sulauksime, nes N.Venckienė tapo tarsi nematomu žmogumi, valdžia sako žinanti, kad ji sveika gyva, bet jos niekas nematė ar bent sakosi taip. Yra ir kitų ne mažiau svarių valdžios neįgalumo priežasčių, kurios vis drąsiau ir dažniau įvardijamos.

 

N.Venckienės apkalta įžiebė drąsą įvardyti ne tik jos „žygius“, bet ir susijusius asmenis, padėjusius jai ne vienerius metus mulkinti tautą ir net aukščiausius valstybės pareigūnus, aiškinant jiems, kad ji yra vadinamosios pedofilijos istorijos auka, o ne tos žiaurios istorijos kūrėja ir su ja susijusių nusikaltimų organizatorė.

 

Tie aukščiausi šalies pareigūnai beveik neslėpė, kad jie tiki N.Venckienės – nelaimingos pedofilų išnaudotos mergaitės globėjos legenda ir beveik agitavo, kad teismų sprendimai (juridine galia jie prilygsta įstatymams) nebūtų vykdomi.

Štai prieš ketverius metus (2010 05 14) Kėdainių teismo teisėjas Bronius Varsackis priėmė nutartį paimti mergaitę iš Drąsiaus Kedžio sesers N.Venckienės ir atiduoti ją motinai. Prie Venckų namų Garliavoje susirinkę keli tūkstančiai masinės psichozės apimtų žmonių neleido vykdyti nutarties.

 

Ką sakė ta proga, t.y. jau priėmus teismo nutartį, prezidentė? Ji nepasmerkė ekstremistų, bet aiškino, kad „šioje situacijoje svarbiausia – vaiko interesai, kuriems apginti turi būti dedamos visos įmanomos pastangos“. Ir dar, kad „visos institucijos privalo daryti viską, jog vaiko teisės būtų garantuotai apsaugotos“.

 

Konkrečioje to meto situacijoje, kur daugumai šalies, pirmiausia, Kauno visuomenės buvo įkalta, kad N.Venckienė – tai angelas, o L.Stankūnaitė – velnias, prezidentės žodžiai buvo suprantami, kaip nurodymas nevykdyti Kėdainių teismo sprendimo, t.y. negrąžinti vaiko motinai. Beje, Garliavos minios fizinių veiksmų prieš antstolį – valstybės pareigūną prezidentė tuomet „nepastebėjo“. O tokie Garliavos Klonio gatvės ekscesai juk buvo ne kas kita, kaip valstybės griovimas!

Po kito 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių teismo sprendimo grąžinti mergaitę mamai prezidentė vėl „sublizgėjo“. Tuomet teismas nusprendė, kad iki gruodžio 30 vaikas turi būti perduotas motinai L. Stankūnaitei. To neįvyko ir 2012 m. sausio 12 žurnalistai paklausė prezidentės, kaip N.Venckienė gali būti teisėja, jeigu ji pati nevykdo teismo sprendimo?

 

Tuomet prezidentė atsakė: „Kiek žinau, ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti dukrą, tai yra Kedytę, jeigu pati Kedytė su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą". Tokiu būdu prezidentė savavališkai pakeitė teismo sprendimo formuluotę, pridėjusi Kedytės sutikimo sąlygą ir pasakė netiesą, kad Venckienė vykdo teismo sprendimą. Du melai viename valstybės vadovo sakinyje!

 

Visiškai aišku, kad tai vėlgi buvo pataikavimas Garliavos ekstremistams, remiantiems mergaitės pagrobimą ir įkalinimą Venckienės namuose. Toks D.Grybauskaitės elgesys demokratinėje valstybėje yra nepateisinamas.

 

Viešųjų ryšių ekspertas Mindaugas Lapinskas šį D. Grybauskaitės iššūkį tuomet interpretavo taip: „Toks pasisakymas perauga Garliavos istorijos rėmus, ir pradeda klibinti bazinę visuomenės vertybių hierarchiją – įstatymo ir teismo viršenybę prieš garsiai rėkiančius ir energingai ginančius savo požiūrį. Anksčiau, ar vėliau reikės apsispręsti. Bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių yra rizikingas: įvykdžius teismo sprendimą, N.Venckienės šalininkai nusivils prezidente, nes ši jų neapgynė, o įstatymų viršenybės šalininkai mato, kad valstybės vadovė svyruoja ir bėga nuo atsakomybės.

 

Politikoje, kaip ir gyvenime, aiški pozicija skausminga vieną minutę, tačiau ilguoju laikotarpiu paprastai atsiperka“. Deja, prezidentė šios gyvenimo filosofijos neišmoko.

 

Dar vienas bylos akibrokštas: 2012 m. pirmojoje pusėje prezidentės iniciatyva(!) įvyko jos pokalbis su N. Venckiene, kurios metu, pasak N. Venckienės, „kalbėjom apie bylą, apie mergaitę, prašiau gal galėtų kažką padėti(!)“ – vėlgi siaubingai kertasi su teisinės valstybės principais. Tarsi prezidentė galėtų, spjovusi į visus civilizacijos postulatus, vėl atimti iš niekuo nekaltinamos motinos dukrelę. To prezidentė, ačiū Dievui, nesiėmė.

 

Prezidentė nepraleisdavo ir kitų progų kištis į vadinamąją pedofilijos bylą. Dar prieš galutinį 2012 m. lapkričio 30 teismo sprendimą, pripažinusį, kad Andrius Ūsas niekuo nekaltas, prezidentė 2012 m. gegužės 20 būdama Amerikoje pareiškė, kad „kaltos yra abi pusės“ (taigi ir A. Ūsas – kitos nei N.Venckienė pusės atstovas). Aišku, kad tai buvo neregėtas spaudimas teismui, dar nepasibaigus nagrinėjamai bylai.

 

Net pernai, jau po galutinių teismų sprendimų, pripažinusių, kad toji pedofilija buvo Venckų namų fantazijų vaisius, prezidentė vis tiek dar negalėjo prisipažinti klydusi. Į LNK klausimą, ar ji jau susidarė nuomonę, kad šioje istorijoje „geriečiai ir kas blogiečiai?“, ji atsakė, kad “iki galo turbūt ne”. Ir po šių žodžių kažkodėl nusijuokė. Suprask, ji abejoja Lietuvos teismo sprendimu.

 

Pagaliau komentuodama naujausius įvykius - N.Venckienės pabėgimą prezidentė 

pareiškė, kad teisėsauga N. Venckienės „ieško ne tam, kad kažką blogo padarytų, o tik tam, kad įteiktų pranešimą dėl atvykimo į teismą“. Po tokių žodžių galima būtų manyti, kad N. Venckienės laukia nereikšmingas formalumas (kurio ji kažkodėl bijo kaip velnias kryžiaus!), o prezidentei užtikrinus, kad N. Venckienei nieko blogo neatsitiks, atrodytų, kad eksteisėja iš viso nekalta.

 

Tarytum prezidentė nebūtų girdėjusi apie šešis baudžiamuosius kaltinimus N. Venckienei, tarp jų: „piktnaudžiavo vaiko atstovo teisėmis psichiškai gniuždydama vaiką“. Šis kaltinimas remiasi ne tik vaiko nuteikinėjimu prieš motiną, bet ir vertimu savo globotinę filmuotis šlykščiose pornografinėse scenose, turėjusias patvirtinti neva buvusią pedofiliją, o N. Venckienės paauglį sūnų stebėti tuos filmavimus.

 

Įsijautusi į N. Venckienės gynybą, prezidentė užkabino ir teisėsaugą: „paieškos yra tikrai ne prezidento atsakomybė ir tam, kad paštininko funkciją teisėsauga atliktų, tikrai neturėčiau kištis“. Pasišaipydama iš teisėsaugos, sulyginusi jos veiklą su paštininko funkcija, prezidentė, regis, užmiršo, kad tokios funkcijos prokuratūra buvo priversta imtis tik tuomet, kai N. Venckienė spjovė į įstatymus, Seimą ir į visą Lietuvą.

 

Prezidentei garbinti tokius žmones, kaip N. Venckienė, ir ginti nuo įstatymo rūstybės turėtų būti mažiausiai gėda, jei nepasakius stipriau.

 

Po prieš keletą savaičių įvykusios N.Venckienės apkaltos ir jos pašalinimo iš Seimo tauta tikėjosi, kad prezidentė pagaliau pripažins, kad jos meilė N.Venckienei priėjo liepto galą. Tačiau prezidentė atsainiai mostelėjo, kad apkaltos... nesureikšminanti: „Tai yra demokratinė procedūra, kai tautos rinkti atstovai dėl tam tikrų veiksmų gali būti nušalinti, tokia procedūra yra naudojama visose europinėse valstybėse, ir čia nieko tokio ypatingo nėra“.

 

Deja, prezidentė apsiriko ir šį kartą. Apkalta, o ypač apkalta parlamentarui yra visą valstybę gėdinantis dalykas.

 

Štai ką sako teisininkai: „Apkaltos procesas pasaulinėje praktikoje taikomas gana retai. Dar rečiau šis procesas baigiasi aukštų valstybės pareigūnų pašalinimu iš užimamų pareigų. Dažniausiai pradėtos apkaltos procedūros nepasiekia baigtinio momento - balsavimo dėl pašalinimo iš pareigų. Taip yra todėl, kad asmenys, kuriems gresia apkalta, patys atsistatydina iš pareigų“.

 

Deja, N.Venckienė ne iš tokių. Nemažiau skaudu, kad ir mūsų prezidentė taip pat ne iš tokių valstybės veikėjų, kurie pripažįsta savo akivaizdžias klaidas. Toks užsispyrimas nieko gero nežada”.

 

 

Anatolijus Lapinskas