AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos svečias: žvilgsnis atgal ir į dabar

Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos svečias: žvilgsnis atgal ir į dabar

 

Taip gera ir miela sutikti žmones, su kuriais kartu keliavome trylikos metų kelionę. Jos metu, mieli misijos nariai, remontavome, gražinome bažnyčią ir kartu kūrėme bei gražinome savo sielos rūmus. Aš jums padėjau suprasti Dievo žodį ir kartu ieškojome kelių jo įgyvendinimui, o jūs man padėjote iš sovietmečio kultūros pereiti į pasaulinio lygmens kultūrą bei augti kaip asmenybei. Dievas gausiai laimino mūsų užmojus ir mes galėjome įgyvendinti savo planus. Per trylika metų visai eilei žmonių teko pabūti misijos taryboje bei finansų komitete ir atlikti šiuos didžiulius darbus, kurių dėka džiaugiamės gražia, patogia, šiuolaikine bažnyčia. Visi kiti žmonės palaikė projektus aukomis. Dėkoti būtų per maža, nes už rūpestį Dievo namais laukia dieviškasis atlygis.

Sutiktieji misijos žmonės apipylė mane klausimais. Todėl dera į juos atsakyti. 2006 metais išvykau į Lietuvą, į paskyrimo vietą – Šiaulius. Ten Šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi darbavausi du metus. Jėzuitų namuose tuomet buvo ir jėzuitų naujokynas su dviem naujokais ir jų vadovu kun. Algimantu Gudaičiu. Kitais metais prisidėjo dar vienas naujokas. Studijų ir savęs išbandymo metams bėgant, du atkrito, trečiasis jau diakonas.

Nuo 2008 metų aš jau Kaune, Jėzuitų namuose, kuriuose dabar gyvename aštuoniese. Parapijos neturime, bet turime Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią, kurios rektoriumi dirba kun. Aldonas Gudaitis, o aš – vice rektoriumi. Du jauniausi ir pajėgiausi Jėzuitai darbuojasi Jėzuitų mokykloje: vienas direktorius, kitas kapelionas, o penki – pensininkai. Amerikos kunigai pensininkai išsikelia į Floridą, o [Lietuvos] jėzuitai neša tokį krūvį, kokį pakelia. Kai jau nieko nebegali, tuomet lieka paskutinioji tarnystė – melstis už Jėzaus draugiją ir Bažnyčią.

Šiuo metu šiose pareigose yra tik vienas. Kiti tarnauja pagal savo pajėgumą. Bažnyčią lankantys žmonės jaučia, kad juos aptarnauja jėzuitų bendruomenė, nes prie altoriaus pamato visus, kurie dar gali savarankiškai aukoti šv. Mišias. Man tenka per savaitę aukoti šv. Mišias tris kartus. Lietuvoje jau plinta prie bažnyčių veikiančios įvairios grupelės: tikėjimo pažinimo, tikėjimo pagilinimo, Šv. Rašto nagrinėjimo, rekolekcijos padieniui pagal

knygutę „Eik į savo kambarėlį“, rekolekcijos padieniui pagal knygutę „Kvietimas“, motinų, kurios meldžiasi už savo vaikus, Dievo Motinos, krikščioniško vyriškumo ugdymo ir kitos. Kas savaitę man tenka dalyvauti trijose, kitose – rečiau. Patirtis parodė, koks neveiksmingas vaikų ruošimas Pirmai Komunijai, jeigu kartu nepraeina katechezės jų tėvai. Todėl mūsų bažnyčia ne tik vaikus moko, bet lygiagrečiai ir tėvus. Be to tiek vaikams, tiek tėvams tenka atlikti savaitgalio rekolekcijas. Vaikams veda katechetės, o man tenka – tėvams. Taip susi-

daro penki savaitgaliai, dar penki – kitoms dvasingumo ištroškusioms grupėms. Paprastai tam prieglobstį gauname Paštuvos (7 km už Kulautuvos) basųjų karmeličių vienuolyne. Ten

atvykstantiems jos turi dvidešimt vietų. Jei kas nors nesutinka su tokiomis sąlygomis, mes pasiūlome eiti į savo parapiją. Čia norėčiau įterpti vieno kunigo pasakojimą: „Kai mane,

jauną kunigą, paskyrė klebonu į gražiai atremontuotą bažnyčią, pasipylė krikštai. Atvažiuodavo dalis ir iš kitų miestų. Aš džiaugiausi pasisekimu, nes kas savaitgalį krikštas. Eina antri metai, krikštų dar daugiau, nes graži bažnyčia, gražios nuotraukos, o žmonių bažnyčioje nedaugėja. Nematau nei vaikų tėvų,nei krikšto tėvų. Pasijutau nusikaltėliu: ką aš darau? Kaip tik tuo metu mane iškėlė į kitą parapiją. Iš karto įvedžiau rimtą katechezę prieš Krikštą. Žmonės burzgė ir kitaip reiškė nepasitenkinimą, bet ką darysi? Bažnyčioje žmonių pradėjo daugėti, į bažnyčią įsiliejo jaunos šeimos, parapija atsigavo“. Šiuo metu Kaune tik seserys benediktinės ir jėzuitai taip ruošia sakramentams. Benediktinės netgi po Pirmos Komunijos tėvų nepaleidžia, o suburia į grupeles ir pačios vadovauja. Iš dalies ir mums tai pavyksta. Tarnystė grupelėms atneša juntamą Dievo artumo pajautą.

Kiekvieną savaitę tenka išgirsti tokius paliudijimus, kuriuose aiškiai matyti Dievo veikimas. Matome, kaip Dievas yra arti kiekvieno žmogaus. Kartą, po 33 savaičių kelionės su knygute

„Eik į savo kambarėlį“, seniausioji grupelės pora pareiškė:

„Mes pavydime baltuoju pavydu toms jaunoms poroms, kurios šio kurso dėka nebedarys daugybės klaidų, kokias mes darėme. Todėl jų gyvenimas tikrai bus geresnis, laimingesnis“. Liudijimų daug. Neįmanoma jų sutalpinti. Kitą mano tarnystės barą galima vadinti vadovavimu, palydėjimu, dvasine psichoterapija. Kartais žmoguje atsiranda ir nepaleidžia kažkoks nerimas ir skatina ieškoti gyvenime kažko daugiau, ieškoti gyvenimo įprasminimo, ieškoti Dievo pažinimo ir stipresnio ryšio su Jėzumi, tikros ir amžinos meilės... O kartais užgriūva nepakeliami sunkumai, skyrybos ar tokios situacijos, iš kurių nebeįmanoma išbristi, ir visa žmogaus esybė šaukiasi pagalbos... Laimingi žmonės, kurie suranda šį kelią.

Su Dievo pagalba juk galima viską nugalėti, iškopti iš bet kokios bedugnės, užgydyti praradimo žaizdas, išsivaduoti iš depresijos... Tiktai išsilaisvinimo kaina, deja, nevienoda.

Laikui bėgant kunigo akyse vyksta tokie pokyčiai, kokių nė pats žmogus nesitikėjo. Žmogus, Dievo intensyviai veikiamas, pradeda skaidrėti. Keičiasi jis pats, pavėlavę pradeda keistis ir

artimieji. Ateina ir toks laikas, kai žmogus, atėjęs išpažinties ir išsakęs, kas ant širdies guli, bei atidengęs, ką Viešpats per tą mėnesį nuveikė, susizgrimba ir sako: „O kur tos mano

nuodėmės? Anksčiau jos buvo aiškios, o dabar tarsi jų neliko. Jos yra, bet, matyt, aš jų nematau. Kunige, ar čia viskas gerai?“

Anksčiau buvusį liūdnumą ir susirūpinimą keičia skaidrėjanti nuotaika ir vis dažniau aplankantys vidinio džiaugsmo laikotarpiai. Ne kartą tenka išgirsti: „Aš ateinu jau nebe į išpažintį, bet į susitikimą su Jėzumi“. Teko išgirsti: „po išpažinties aš visą savaitę skraidžioju lyg būčiau su sparnais“ ar „nesvarbu su kokia nuotaika ateičiau, aš išeinu pilna ramybės ir tylaus, ramaus džiaugsmo“, arba „po susitikimo su Jėzumi aš negaliu iš karto sugrįžti prie reikalų konvejerio, einu į kavinę ir, kavą gurkšnodama, įsivaizduoju prieš mane sėdintį Jėzų ir kažkokiu būdu su Juo bendrauju...“

Ačiū Dievui už Ameriką, ačiū už jėgas, kad galiu Jam toliau tarnauti.

 

Kun. Algirdas Paliokas, SJ

Iš PJM misijos rugpjūčio 13 d. žiniaraščio

 

Cape Cod - atokvėpis nuo miesto šurmulio
Meilė muzikai pabudo supratus jos poveikį žmogui -...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2017 rugpjūčio 22, Antradienis