AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Mokytoja Silvija Radvilienė: ,,Mokau amerikiečius lietuviškai, nes gaunu milžinišką dvasinį atlygį”

Mokytoja Silvija Radvilienė: ,,Mokau amerikiečius lietuviškai, nes gaunu milžinišką dvasinį atlygį”

Ką reiškia amerikiečius mokyti kalbėti lietuviškai? Kokie žmonės pasiryžta pradėti lankyti pamokas ir mokytis kalbos, kuri yra viena iš seniausių pasaulyje, tačiau ir toli gražu ne lengviausiai išmokstama? Apie tai –pokalbis su mokytoja Silvija Radvilienė, kuri šiais mokslo metais tokias pamokas veda Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.

 

Silvija, jau ne pirmus metus mokote amerikiečius kalbėti lietuviškai. Ar daug susirenka mokinių į šias pamokas?

 

Nuo praėjusio rudens pirmą kartą renkamės Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Į pirmąją, rudens sesiją, trukusią 6 savaites, užsirašė penki mokiniai. Tie patys žmonės neišsigando mokslų ir pareiškė norą juos tęsti. Taigi, nuo sausio 13 dienos vėl rinksimės šeštadieniais ir kibsime toliau mokytis lietuviškai. Prie grupės žadėjo prisidėti dar keli nauji žmonės.

Anksčiau mano pamokos vykdavo Pasaulio lietuvių centre (PLC). O kalbant apie ankstesnių metų studentus, tai rinkdavosi jų visaip: ir daugiau, ir mažiau. Yra buvę, kad susirinko 10 žmonių grupė, o štai praėjusiais metais savo klasėje turėjau tik du jaunus vyrus, kurie buvo pasiryžę dėl savo išrinktųjų, pamiltų lietuvaičių, nors kiek pramokti jų gimtosios kalbos.

 

Prabilote apie savo studentų motyvus mokytis lietuviškai. Kokių esate turėjusi mokinių? Kokie dar motyvai skatina amerikiečius mokytis labai senos, sunkiai ,,įkandamos” mūsų kalbos, kuri tikrai nėra tokia populiari, kaip anglų, ispanų ar kinų?

 

Kaip minėjau, tie du jauni ir mieli praėjusių metų mano studentai mokytis pradėjo dėl savo pamiltų lietuvaičių. Vienas iš jų rengėsi tuoktis Lietuvoje, todėl norėjo išmokti savo būsimiems uošviams lietuviškai pasakyti nors kelis sakinius. Neabejoju, kad jam puikiai tą pasisekė padaryti. Mes parengėme kam nedidelę vestuvių kalbą lietuviškai, kurią jis pasakė.

Meilė ir noras pramokti savo išrinktojo ar išrinktosios gimtosios kalbos yra vienas iš motyvų, dėl kurių amerikiečiai ateina į mano vedamas lietuvių kalbos pamokas. Ir dabar, šiais mokslo metais, lanko viena jauna mergina, kurios draugas yra lietuvis. Dar vienas motyvas amerikiečiams mokytis mūsų kalbos – lietuviškos šaknys. Kai kurių mano studentų tėvai, seneliai ar proseneliai atvyko į Ameriką iš Lietuvos. Štai turiu mokinę, vardu Margarita, kurios tėtis yra lietuvis, beje, rašytojas Tony Mankus. Margarita su seserimis puikiai kalba anglų ir ispanų kalbomis, nes jų mama yra kilusi iš Puerto Rico. Tačiau dabar Margarita nusprendė pramokti ir tėvelio kalbos.

Dar esu turėjusi studentų, kurie mokėsi lietuviškai dėl šeimos ir vaikų. Pavyzdžiui, amerikietis, susituokęs su lietuve, atveždavo savo vaikus į Maironio lituanistinę mokyklą, o pats neleisdavo laiko veltui. Jis ateidavo pas mane į lietuvių kalbos kursus ir lankė dvejus metus. Tokių tėvelių tarp mano studentų buvo ne vienas.

Dar prisimenu vieną išskirtinę istoriją apie amerikiečius, kurie įvaikino mergaitę iš Lietuvos. Ta mergaitė turi sveikatos problemų. Dabar jai jau yra 16 metų, jos vystymasis yra šiek tiek atsilikęs. Tačiau tie jos įtėviai daug savo laiko ir energijos skiria tam, kad mergaitė neprarastų ryšio su Lietuva. Aš šią šeimą sutikau ne savo pamokoje, o  Dainavos stovykloje, kur jie buvo atvežę savo dukrą mokytis lietuvių kalbos.

 

Kaip jums sekasi mokyti, ar per tas kelias valandas kartą per savaitę, kai susirenkate į pamoką, pakanka laiko perteikti tai, kas svarbiausia? Kaip vertinate pamokų rezultatus? Ar daug tokių mokinių, kurie išsigąsta, nusivilia ir meta mokslus?

 

Pirmąsias tris savaites savo mokinius supažindinu su svarbiausiais lietuvių kalbos gramatikos dalykais. Tos pirmosios pamokos tikrai nėra lengvos. Ne vienas mokinys yra sakęs, kad jiems labiau reikia tokių pamokų, kuriose būtų skiriama daugiau vietos pokalbiams. Tačiau aš laikausi tos nuostatos, kad gramatikos pagrindai yra būtini, jeigu nori mokytis ir judėti į priekį. Jeigu apsiribosime tik ,,iškaltais” pokalbiais, tai ir liks tik tiek, kad studentai prisimins, kaip pasisveikinti, paklausti vardo ir pasakyti savąjį. Aš stengiuosi, kad jie išmoktų kuo daugiau. Ir tas pasiteisina, po trijų savaičių gramatikos, mes pamokose jau pradedame kalbėti. Savo mokiniams sakau: žodyną turite sukaupti patys. Pasidarykite korteles su naujais žodžiais ir nuolat, vos tik radę laisvo laiko, tuos žodžius kartokite – vairuodami, laukdami eilėje pas daktarą ar bet kur. Aišku, per mano šio darbo praktiką yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad vienas kitas studentas apleido mokslus, kuriems buvo pasiryžęs skirti laiko ir jėgų. Bet tokių buvo labai nedaug.

 

Ką jums pačiai duoda šis darbas?

 

Pirmiausiai gaunu milžinišką moralinį atlygį, kuris man yra pats vertingiausias. Aš pati visą gyvenimą dirbau dėstydama anglų ir ispanų kalbas amerikiečių mokiniams. Mačiau jaunų žmonių, kurie nuobodžiauja per pamokas, neturėdami jokios vidinės paskatos mokytis, nesuvokia, kad mokėti papildomą kalbą yra didelė vertė ir pasiekimas. Pati šiek tiek moku vokiškai, bandžiau savarankiškai išmokti italų kalbos ir žinau, kaip tai yra sunku. Todėl labai gerbiu tuos žmones, kurie yra dirbantys, turi šeimas ir vaikus, bet aukoja savo laisvą laiką ir ateina į pamokas mokytis lietuvių kalbos. Man tai yra didžiausia paskata dirbti ir padėti tiems žmonėms siekti jų užsibrėžto tikslo.

 

Ačiū Jums už pokalbį

 

Kalbino Virginija Petrauskienė

 

V.Petrauskienės nuotr. Silvija Radvilienė (pirma iš k.)su savo mokiniais Balzeko lietuvių kultūros muziejuje

 

Lietuvių kalbos pamokos, skirtos anglakalbiams
Aš viską padariau, ką galėjau savo Tėvynės labui…
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2018 liepos 16, Pirmadienis