AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Minime kun. prof. Arvydo Petro Žygo septintąsias mirties metines

Minime kun. prof. Arvydo Petro Žygo septintąsias mirties metines

„Skaudžiausio moralinio išbandymo akivaizdoje Jėzus liko vienas. Artimiausi draugai, pavargę ar išsigandę, miegojo, Dangus, kurio valiai kenčiantysis atsidavė, tylėjo. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22, 44).

 

Septyni metai, gegužės septinta diena... kai a.a. kun.prof. Arvydas Petras Žygas atgulė Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos kriptoje.

Dar nespėjo mūsų širdys susitaikyti su tuo, kad mūsų tarpe nebeturime a.a. kun. prof. Arvydo Petro Žygo, o laikas rodo, kad jau šešeri metai, kaip tikrai jis iškeliavęs. Tie, kurie gerai pažinojome, kurie artimai bendravome su Arvydu – dar ilgai nesusitaikysime, jog jo nėra šalia mūsų, melsdami jam ramybės. Todėl, kad JIS turėjo Dievo dovanų, talentų ir jėgų, patirties, žinių, kuriuos negailėdamas sėjo, ir dalijosi. Tos dovanos sušildydavo visus – ir mažus ir senus, ir jomis visi gėrėjosi taip, kaip gėrimasi ir pasidžiaugiama gražia gamta, gėlės žeidu ar saulėtekiu po ilgos nakties.

 

A.A. kun. Arvydas mokė – gyvulį paglostyti, žmogų prakalbinti, nesigėdyti parodyti gerumą ar švelnumą kitam, nes taip rodysite meilę ne tik žmogui, bet ir Dievui. Mes tebeprisimename jį tokį, kuris visus matė, galėjo pasilenkti, pakelti, panešti ir niekada nesijautė varginamas ir neatsisakė padėti kitiems. Iš jo pamokslų girdėjome padrąsinimą: „turėkite drąsos išsiskirti iš minios ir susitikti su Dievu, daug žinių ir savo nuomonę, šaknis savoj tautoj ir sparnus platyn, sveiką kūną ir dar sveikesnę dvasią, visa kas reikalinga, pasitikėjimą savim ir pasidavimą Dievo palaimai.“

Mes pažinojome kun.prof. Arvydą Petrą Žygą, kaip žmogų, kuris ėjo pirmyn nesustodamas, vis trokšdamas padaryti daugiau, vis augdamas... Teisybė liko palikta pakelėje ir nereikalinga. Gyvenimas siaurino plotus, tvėrė tvoras, kol vieną dieną beliko siauras plotelis, uždaras daržas ir pakirpti sparnai. JIS vis dėlto išlaikė tikėjimą ir teisingą požiūrį į viską.

 

Kaip ir Evangelijos skelbėjas, jis buvo kupinas Dvasios, kuri augino tikėjimo sėklą. Jis labai mokėjo bendradarbiauti su pasauliečiais, priimdamas jų talentus ir gabumus, už juos dėkodamas ir dirbdamas išvien dėl Bažnyčios. Jo užauginta jaunųjų Lietuvos katalikų, ateitininkų karta, mokslo ir kultūros pasaulio žmonės, jo bendražygiai Bažnyčioje, kurių gyvenimams jis suteikė neapsakomų dovanų savo asmenybės spindėjimu ir „širdies erudicija“. Ir į nepriklausomybės apyaušrio padangę, dar aptrauktą drumstais sovietizmo debesimis, jis įsiveržė kaip ryškus meteoras. Laisva vakarų visuomenė, politinė lietuvių diaspora ir katalikiška šeima jame išugdė geriausius tų tradicijų bruožus: tvirtą, ramų savo pažiūrų išpažinimą, intelektą be „akademinio pasipūtimo“, patriotizmą, reiškiamą su įsimylėjėlio įkarščiu, neatsiprašant už tai, kad esame lietuviai ir norime jais būti.

Kunigas Arvydas, per mokslininkų mainų programą 1988 metais atvykęs dėstyti į Vilniaus universitetą, patraukliai ir organiškai liudydavo savo, jauno mokslininko, katalikybę ir lietuvybę sustabarėjusioje, baimės ir intrigų persmelktoje merdinčio režimo aplinkoje.

Ateitininkijos kūrimosi laikotarpiu laisvėjančioje Lietuvoje prisimename kone dvimetrinį Arvydo stotą, iškylantį virš žemaūgio, moksleivių, studentų miško kokios nors MAS akademijos, stovyklos ar šv. Mišių bažnytėlėje metu. Aukšto ūgio priešingybė buvo jo vidinė laikysena ir savivoka. Nepaisant mokslinių laipsnių ir visuomenės žavėjimosi, filosofijos daktaras, antropologijos dėstytojas ir prof. St. Šalkauskio premijos (1993 m.) laureatas mums tapo gyvu pavyzdžiu to, ką Viešpats tikriausiai manė sakydamas, kad į Dangaus Karalystę įeisime, tik pasidarę kaip maži vaikai (plg. Mt 18, 3). Galėjo ramiai, draugiškai ir be įtampos diskutuoti su vyskupais, valdžios pareigūnais, „su Valdu ir  Alma“ (jaunystėje JAV buvo dirbęs p. Adamkų Taboro fermoje). Bet lygiai pagarbiai, dėmesingai bendraudavo su vaikais stovyklose, maištaujančiais paaugliais, skausmingas dvasinės tapatybės paieškas išgyvenančiais klierikais – kai buvo Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas.

Ypač daug dėmesio visada skyrė kenčiantiesiems. Didžiuliu Arvydo, 1989–1993 m. VDU studentų dekano, pastangų dėka, bene pirmąkart Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos neįgaliems jaunuoliams studijuoti aukštojoje mokykloje. Nesant pritaikytos infrastruktūros, dekanas suorganizavo iš ateitininkų studentų ištisą pagalbos tinklą, įgalinusį fizinės negalios ribojamus žmones lygiaverčiai įsilieti į akademinį gyvenimą. Tų pačių motyvų skatinamas, Arvydas reikalavo ir pasiekė, kad ateitininkai priimtų į savo stovyklas neįgalius vaikus, kad renginių metu jais rūpintųsi ir juos globotų. Dirbdamas Kunigų seminarijoje, drauge su klierikais lankydavo vargstančiuosius, senelius ir ligonius, didžiųjų švenčių progomis parengdavo dovanėles ir pradžiugindavo psichiatrinės ligoninės pacientus Kaune, Muitinės gatvėje – įstaigoje, panašioje į kalėjimą su durimis be rankenų.

Ko gero, ne tiek teorinės paskaitos apie gailestingąją meilę, o asmeninis pavyzdys lėmė, kad šio „pasauliečio apaštalo“, o vėliau ir kunigo dvasios ugnis palietė neramaus būdo jaunuolius, šiandien pripažintus mokslo, kultūros, krikščioniškosios bendruomenės lyderius, gausių šeimų tėčius ir mamas, toliau gyvenančius jo dvasia ir sėjančius pasaulyje jo diegtąsias vertybes.

Labiausiai kunigas, prof. Arvydas Petras Žygas vertinamas buvo Lenkijos lietuvių, o ir dabar nuolat geru žodžiu prisimenamas. Ir jo ypatinga meilė buvo Punsko kraštui, lietuviškesniam už politinių sienų apibrėžtą Lietuvos plotą, iš paskutiniųjų ginant lietuvių kalbą, istoriją, tradicijas. Punsko kraštą Arvydas lankydavo dar sovietmečiu būdamas jaunas studentas, nes į komunistinę Lenkiją iš JAV buvo lengviau patekti negu į Tėvynę, atskirtą spygliuota SSRS siena. Ten su Punsko ir Seinų patriotais lietuviais jis užrašinėjo liaudies dainas ir etnografinius papročius, ten, ant kalno pasienyje, atsigręžę į okupuotą  Lietuvą, giedojo uždraustąjį himną. Atgavus nepriklausomybę, tą Punsko meilę Arvydas stengėsi perduoti ateitininkams, rengė jų išvykas, stovyklas, atsiveždavo jaunimo delegacijas į punskiečių Jonines ir garsiuosius Žolinės atlaidus. Jam rūpėjo ne vien palaikyti lietuvybės ugnį toje už mūsų valstybės sienų likusioje „saloje“, bet gal dar labiau – užkrėsti, sužavėti mūsiškius gyvu Punsko lietuvių patriotizmu...

Ar tai nėra kažkoks dėsnis, kad visi, labai mylintieji Dievą, turi išgyventi panašią kančios valandą? Paskutines jo gyvenimo dienas sunkiai sergant, kenčiant didelius skausmus, labai svarbu buvo ne vien ligoninės balti chalatai ir modernūs preparatai. Svarbiau gal buvo bendražygių, mylinčiųjų artumas, žmogiška šiluma. Jis parodė Lietuvai ir mums išeivijoje tiek meilės, o jo skausmo ir vienišumo valandą mūsų nebuvo šalia.

Viešpats teatlygina už a.a.kun.prof. A.P.Žygo kančią ir meilę savąja meile ir gailestingumu.

 

Irena Nakienė-Valys

“Tėvynės Garsų“ radijo darbuotoja Hartford

 

 

Kviečia didžiausias vandens parkas IL valstijoje
Piešiniai iš leidinio su autografu
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2018 rugpjūčio 18, Šeštadienis