AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

MES – SAMOGITAI, MES – ŽEMAIČIAI 2019 METAIS ŠVENČIAME SAVO 800 METŲ RAŠTIŠKO PAMINĖJIMO SUKAKTĮ, NORS PRIVALĖTUME ŠVESTI NE MAŽIAU NEI 2000 METŲ GYVAVIMO SUKAKTĮ

MES – SAMOGITAI, MES – ŽEMAIČIAI 2019 METAIS ŠVENČIAME SAVO 800 METŲ RAŠTIŠKO PAMINĖJIMO SUKAKTĮ,  NORS PRIVALĖTUME ŠVESTI NE MAŽIAU NEI 2000 METŲ GYVAVIMO SUKAKTĮ

MES – SAMOGITAI, MES – ŽEMAIČIAI 2019 METAIS ŠVENČIAME SAVO 800 METŲ RAŠTIŠKO PAMINĖJIMO SUKAKTĮ,  NORS PRIVALĖTUME ŠVESTI NE MAŽIAU NEI 2000 METŲ GYVAVIMO SUKAKTĮ

Studijos, atliktos istoriografiniu, semantiniu, semiotiniu, sintaksiniu ir pragmatiniu būdais eskizas

Įvadas pagal istoriką Aivarą Lileiką, jam leidus

Jau pirmuosiuose amžiuose Ptolemėjas mini Sarmatų gentis Sūduvius, Galindus, Igyliones (Jotvingius). 
Kodėl niekada nešventėm jų garbaus antro tūkstantmečio paminėjimo?

„Jau pirmuosiuose amžiuose Ptolemėjas mini Sarmatų gentis Sūduvius, Galindus, Igyliones (Jotvingius). Kodėl niekada nešventėm jų garbaus antro tūkstantmečio paminėjimo?

Plintant krikščionybei XVII a. įamžintos paskutinės Sarmatiškos žemės Europoje - SamoGitia.

Sensacingiausias atradimas - pagal Padujos universitete tebeturimą 8 amžiaus žemėlapį 1578 metais S. Münsterio perpaišytas Vidurio Europos žemėlapis

Teiginys, jog civilizacija kilusi iš Europos, iš tiesų yra klaidingas. Didžiausia tikimybė, jog tai ką mes suprantame kaip „civilizacija“ kilo Anatolijos regione, dabartinėje Turkijoje.

Kartu su žemdirbystės-matriarchato (moterų valdžia) atsiradimu apie 10 - 12 000-mečių atgalios.

Pastaroji pasiekė Europą prieš maždaug 8000-mečius. Nūdien ji įvardijama kaip Boian, Hamangia, Karanovo, Starcevo, Vincos, Brūkšniuotosios Keramikos kultūros, kurios senesnės už Šumero-Egipto kultūras mažiausiai 3000-2000 tūkstančiais metų. Net ir mums įprasto rašto atsiradimas kildinamas iš šių vietų.

Paminėtuose vietose galutinai susiformavo matriarchalinė-žemdirbių civilizacija. Beje, tyrinėtos ir išsamiai aprašytos istorikės Marijos Gimbutienės.

Tad faktai liudija – Šumeras ir Egiptas tik šios matriarchalinės civilizacijos išvestinės; savotiškas vyrų-berniukų maištas, pabėgimas į pelkynus ir dykumas nuo Moterų Motinų valdymo.

Šiame regione susiformavo patriarchalinė visuomenė.
Taip – būtent randame pirmąsias karines-patriarchalines valstybes, užsiimančias „civilizacijos“ sklaida kariniais žygiais-plėšimais. Čia užgimsta ir mesianistinė mitologija-teologija apie Vieną (ir vienintelį) Dievą Vyrą – Saulę, gimdantį tikrovę, apie išrinktąją tautą, kurią suvienija karalius Saulė. Todėl visoms patriarchalinėms-karinėms kultūroms ši vieta nepaprastai svarbi.

Panašiai kaip krikščionybei Jeruzalė.

Tai jų mitas-pasaka. Be šių mitų jos – niekas. Kodėl? Todėl, kad tikrovėje – gimdo tik moterys. Gimdo ir kurią brangiausio ką gali sukurti visa žmonija – Ateitį: Vaiką. Todėl Moteris – Saulė, o vyras tik Jos atspindys – Mėnulis... pajuokausiu - savotiškas Mielas Nulis.

Jei paimsime žemių esančių tarpe Baltijos ir Juodosios jūros aprašymus, atitinkančių LDK ribas, pastebėsime, jog Herodotas, Ptolemėjas, Strabonas, Tacitas, Plinijus ir t.t. šias žemes įvardina kaipo Europinę Sarmatiją. Ir tai tęsiasi ne 2 -3 metus, bet daugiau nei 2000-mečius. Daugiau nei 2000 metų! Iki pat XVIII a. Tad iki susikuriant Lietuvai visas šis kraštas buvo vadinamas tiesiog Sarmatija. Jau pirmuosiuose amžiuose Ptolemėjas, vienas iš garsiausių kartografų, mini Sarmatų gentis Sūduvius, Galindus, Igyliones (Jotvingius).

Išties daug smagiau būtų švęsti vienos iš Sarmatų genties - Sūduvių antro tūkstantmečio paminėjimą. Nors ir tūkstantmetis visai smagu... tačiau štai čia ir išryškėja religiniai-politiniai interesai. Mes pasirenkame ne savą istoriją, o mums primestą. Viską pradedame skaičiuoti nuo susidūrimo su krikščionybe. Nuo „barbarų-pagonių-tamsuolių“ susidūrimo su „šviesos-civilizacijos nešėjais Šv. Romos imperija“.

Įrodymų, jog sarmatai ir baltai - ta pati tauta tiek daug, kad net keista kaip jų niekas nemato. Pradžiai pabandykite atmesti tam tikrus naujadarus, pvz. „Baltai“, „Slavai“ ir „Indoeuropiečiai“ . Tuomet pasidomėkite sarmatų genetika, nustebsite, jog sarmatišką geną R1a turi didžioji Rytų Europos gyventojų (įskaitant Lietuvius), bei Indijon atsikėlę Arijai. Laidojimo papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas, paveldas, net kalba – tiesiog akivaizdžiai tapatūs

[1322 M.] GEDIMINO LAlŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII:
Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t. t. karalius.
<…>
Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito. <…>

Laiške patvirtinama, jog tikrasis karalius – Gediminas, o Mindaugas mažiausiai nusipelnė juo vadintis, nes kurį laiką buvo besarmatis - atsivertęs į Kristaus tikėjimą.

Šv. Romos imperijos ir krikščionybės (karinio patriarchalizmo) plėtra apie XV a. pasiekė ir vieną iš paskutinių istorinės Sarmatijos lopinėlių Lietuvą.

Po kelis šimtmečius trukusių kruvinų kovų su katalikiškąją – ortodoksiškąją ekspansija palūžo ir mūsų kraštas.

Lietuva apie 1387 – 1418 tapo krikščioniška. Jogailos ir Vytauto dėka. Mano supratimu, tai du negabiausi Gediminaičių kilmės politikai. Juk su jų mirtimi mirė ir Lietuva. Tiksliau Jos idėja kurta Lizdeikos-Vytenio-Gedimino. Minties vienijančios visas religijas, Europą bei Aziją.

Vytautas su Jogaila pasirinko katalikybę, tiksliau poliakišką  jos atmainą, o pastaroji ir suvešėjo lyg koks grybelis ant medžio, suvalgydama ir patį medį - Lietuvą, kurios dalys tuomet buvo ir Rusija, ir Poliakija (Polša).

Krikščionimis mes taip ir netapome, tik mūsų karinis elitas tapo katalikiškai poliakiškais šlėktomis.“

 

I DALIS – ISTORIOGRAFINĖ APŽVALGA

 

C:\Users\PC\Downloads\cart_partie.JPG



Mūsų proprotėvių sarmatų atsiradimo vietovė ir proprotėvynė buvo Antalijos (antai lyja) plynaukštė pietuose nuo Auksinio ežero (dabartinė Turkija). Įvykus gamtos pokyčiams ir Antalijos plynaukštei tapus sausringai, mūsų proprotėviai ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų dviem kryptimis patraukė šiauriau.

 

Dalis apsigyveno apie Dunojų (dakai, trakai), kita dalis (sarmatai, getai) atėjo pro Kauko kalnus (Kaukazo). Istoriniais duomenimis remiantis, net šešis tūkstančius metų prieš Kristų mūsų protėviai gyveno labai dideliame žemių plote nuo Lado (Ladogos) ir Ano (Onegos) ežerų šiaurėje, Arelio (Uralo) kalnų rytuose, Auksinio (Juodosios jūros) ežero pietuose, Sarmatų (Karpatų) kalnų pietvakariuose, Vistulės (Vyslos) žemupio iki Adaros upės (Oderio) vakaruose ir Sarmatų (Baltijos) jūros šiaurės vakaruose  (M.Gimbutas. “The Balts”, New York, 1963, p.83).

 

Mūsų probočiai europoindiečiai (jokiu būdu ne indoeuropiečiai, kaip vadina vokiečiai) sarmatai, gyvenę Antalijos plynaukštėje prie Auksinio ežero (dabar Turkija), kai po ledynmečio pradėjo atšilti klimatas, keliavo vis labiau į šiaurę, kol jiems kelią pastojo didelė jūra. Ta jūra seniausiuose pasaulio žemėlapiuose buvo vadinama Sarmatų ežeru, jūra, tai yra mūsų probočių jūra.

C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\44610.jpg

Nuotraukoje Europae Tabula VIII, Giacomo Gastaldi, 1548

Prie Sarmatijos jūros Sarmatia (Sarmatija) apima plačią vietovę nuo Vistulės (Vyslos), apie Chroną (Nemuną) iki Rubo (Šventosios) ir į Pietus iki Auksinės (Juodosios) jūros

 

Tik daug vėliau graikų keliautojai ją įvardino Aisčių, dar vėliau – Baltų jūra.

Lietuvius ir žemaičius baltais nuo Baltijos jūros pavadinimo pirmąkart įvardino vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann knygoje Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert (Berlin, 1845). O kam galvoje išliko daugiau rusiško tarybiškumo ir mažai protelio, apykvailiai save vadina pribaltais...

 

Kartoju, istoriniais duomenimis remiantis, net šešis tūkstančius metų prieš Kristų mūsų protėviai gyveno labai dideliame žemių plote nuo Lado (Ladogos) ir Ano (Onegos) ežerų šiaurėje, Arelio (Uralo) kalnų rytuose, Auksinio (Juodosios jūros) ežero pietuose, Sarmatų (Karpatų) kalnų pietvakariuose, Vistulės (Vyslos) žemupio iki Adaros upės (Oderio) vakaruose ir Sarmatų (Baltijos) jūros šiaurės vakaruose  (M.Gimbutas. “The Balts”, New York, 1963, p.83).

C:\Users\PC\Desktop\10.SARMATAI\post-10297-0-35689400-1394047891.png

 

Būtent šiame didžiuliame plote mūsų protėviai buvo sukūrę valstybės valdymo būdus, galingą kariuomenę, sausumos kelius (traktus), susisiekimą upėmis. Taip pat išvystę žemdirbystę ir gyvulininkystę, daržininkystę, sodininkystę, jau turėjo prijaukinę avis, ožkas, galvijus, kiaules ir žirgus, taip pat vištas, antis, žąsis, suprantama, be to maisto atsargų ruošimui užsiiminėjo medžiokle, žvejyba ir kitais maisto ruošos būdais.

 

VI mažiuje Didžiojo tautų kraustymosi metu hunai perėjo sarmatų žemes ir apsistojo dabartinėje Vengrijoje.

Mokslininkai teigia, kad slavai susiformavo iš Sarmatų kalnuose gyvenančių alanų genčių, lytiniu būdu susimaišiusių su ateiviais hunais, naujai atsiradę pislūs ir vislūs slavai apie VI amžių po Kristaus pradėjo plisti nuo Sarmatų (Karpatų) kalnų į Rytus ir Pietus.

Žymiai vėliau atkakę mongolai totoriai, suskilus jų Ordai ir įkūrus atskirus  Astrachanės, Krymo ir Kazanės chanatus buvo klajokliais, todėl, visiems turėtų būti aišku, žemdirbystės nemokėjo ir javų, miltų bei kitų žemdirbystės maisto produktų mityboje nevartojo arba išmokę vartoti mainydavo su žemdirbių tautomis, t.y. su mūsų protėviais.

Taigi, ir daugelis maisto produktų ir valgių į atkakėlių tautas yra pakliuvę iš mūsų protėvių sarmatų (aisčių, baltų, lietuvių ir žemaičių), o ne atvirkščiai, kaip dabar mėgino aiškinti istorijos nesimokę visokie “žinovai“, ypač jaunieji visažiniai, bet mažamoksliai žurnalistai.

Tai mūsų probočiai išmokė kitas gentis, labiau atsilikusias tautas: barbarus germanus ir slavus medžioklės, išmokė girių ir žvėrių šventųjų dievų garbinimo ir aukojimo papročių.

C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\trnsfr-statkute-de-rosales.jpg   C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\ROSALES_vir.jpg



Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žemaitis turėtų išmesti iš savo namų su žydiška krikščionybę į Lietuvą patekusią mums visai svetimos nacijos - žydų tautos istoriją – bibliją, negarbintų jiems primesto juos pačius (t.y. žemaičius) nekenčiančio, niekinančio ir visą laiką kitatikius naikinančio žydų dievo, - visa tai yra aiškiai surašyta Biblijoje, Senajame ir Naujajame Testamentuose.

Vietoje žydų biblijos ir žydų testamento privalėtų turėti Jūratės Statkutės De Rosales knygą „Senasis aisčių giminės metraštis“ — Č. Gedgaudo labdaros fondas, Kaunas, 2009 ir Jūratės Statkutės De Rosales knygą „Europos šaknys“ — „Versmės“ leidykla, Vilnius, 2015.       

Ir kas vakarą, kas sekmadienį ir vienas, ir su šeima perskaityti bent po skirsnį iš mūsų tautos senosios ir garbingos istorijos.

Žemaičiai – samogitai Sarmatų imperijoje  šešis tūkstančius metų gyvenę vakaruose nuo Kuršių žemių prie Sarmatų (Baltijos ) jūros iki Biržų alkokalnių ir ąžuolų sengirių rytuose, nuo žemės galo – žemgalių šiaurėje iki Mamelės (Nemuno) Žemaitijos upių motinos pietuose  (kol kalbininkai nesiėmė „tvarkyti“ lietuvių ir ypač žemaičių kalbų, Žemaitijoje visos upės buvo moteriškos giminės, ežerai – vyriškos giminės).

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\Gotų pajudėjimo ( Romos imperijos demontavimo žygis) pradžios vieta - Prūsija..jpg

 

Gitų (getų, gotų) pajudėjimo (Romos imperijos demontavimo žygis) pradžios vieta – Gitija (Prūsija). Būtent iš čia mūsų protėviai pajudėjo link Romos imperijos ir vedami karaliaus Atokaro Romos imperiją nukariavo.

Pretorijus žinojo, kad Prūsija buvo jo vadinamųjų gitų (getų, gotų, gudų) kilmės vieta. Pretorijus juk rašė „adeo ut Gothus sive Guddus idem…“ ir aiškino: „Gothos quoque circa Vistulam nativas olim habuisse sede…“, ir „Prussia, antiqua ac nativa Gothorum sede“, t. y. kad gotas ir gudas yra tas pat, o Prūsija yra gotų gimtinė.

545892_3520907453677_1838014564_n

Nuotraukoje Mūsų protėvių gotų ir romėnų mūšis. Apie 251-252 m. antkapis "Grande Ludovisi” Italijoje. Gotai vienplaukiai, romėnai (o tiksliau senatorių samdiniai) su šalmais

Romėnai prieš mūsų protėvius (sarmatus-gotus) metė milžiniškas pajėgas, daugiau nei 300 000 legionierių (profesionalių karių) ... tačiau netrukus mūsų protėviai nuo okupantų romėnų išlaisvino Galiją, Ilyriją, Germaniją, Graikiją net ir Šiaurės Afriką ...

 

3861 metus skaičiuojančią mūsų didžiąją imperiją valdė karaliai Buerikis, Gardarikis, Pilimaris, Adabaučius, Darponijus, Ugnavijas, Auregys ir Aurikis, Gabirėda, Ermanarikis, Ardanarikis, Rėdagaišis, Alarikis (476m. nukariavęs Romos imperiją nušalino nuo sosto paskutinį Romos valdovą ROMULĄ AUGUSTULĄ), Sigerikis, Vailia, Vailiamaris, Duoderikis, Eurikis ir pan. (žiūr. Jūratė Statkutė de Rosales. „Senasis aisčių metraštis“. Kaunas. 2009).

 

Rusiškos ir poliakiškos istoriografijos bei Vilniaus universiteto istorikai remiasi tik rusiškais istoriografiniais duomenimis. Pagal juos prieš 800 metų, 1219 m., Ipatijaus metraščiuose buvo aprašyta Voluinės (Volynės) taikos sutartis, kurią su Voluinės didžiuoju kunigaikščiu pasirašė Lietuvos, Deltuvos ir Žemaitijos kunigaikščiai. Žemaičių kunigaikščių Gerdvilo (Erdvilo) ir Vykinto paminėjimas - pirmas patikimas įrodymas, kad jau tuo metu egzistavo Žemaitija.

 

Rusiškos ir poliakiškos istoriografijos bei Vilniaus universiteto istorikų visuotinis kalimas lietuviams į galvą tai, kad Lietuva turėjo tik vieną karalių – karaliaus Ringailos sūnų Mindaugą. 1251 m. liepos 17 d., Lietuva popiežiaus Inocento IV Milane surašyta bule buvo paskelbta katalikiška Lietuvos karalyste, suteikiant jai „šv. Petro nuosavybės“ teises, o Lietuvos karalius Mindaugas neakivaizdžiai buvo krikščioniškai įteisintas krikščionišku KARALIUMI, nors iš tiesų Lietuvos karalius Mindaugas to svetimo tikėjimo vėliau atsisakė ir atmetė.

Šis krikščioniškai vatikaniškas blūdas apėmė ir tarpukario, ir mūsų dienų Lietuvos istoriografiją, kuri vienašališkai atmetė faktą, kad ir Mindaugo sūnus Vaišelga pagal Vatikano popiežių įstatymus taip pat turėjo krikščioniško karaliaus titulą...

Šis Lietuvos prorusiškų ir propoliakiškų istorikų klampojimas po Vatikano krikščionybę, atėmė galimybę prisiminti vokiečių rašytinius šaltinius apie šventojo Brunono – Bonifacijaus misiją, kai 1009 metais jis apkrikštijo Prūsijos karalių Netimerą.

Jeigu remtis Vatikano krikščioniškaistoriografija, tai krikščioniškasis karalius pirmiausiai buvo 1009 metai Natimeras, 1251 metais – Mindaugas, 1263 metais – Vaišelga...

Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių vadai Gediminaičiai pasaulio istoriografijoje buvo visuotinai pripažįstami Romos imperijos karaliais, o Kaributai, Radvilos ir Giedraičiai Romos imperijos kunigaikščiais.

Tačiau mūsų dienomis yra vienas neįtikėtinas savęs niekinimo ir negerbimo fenomenas arba Stokholmo sindromo fenomenas, kuris kamuoja žemaičius ir Žemaitijos valstybę, nes niekas taip nenaikino, neniekino  ir neskriaudė žemaičių, kaip Žemaitijos okupantai ir, kaip nekeista būtų, patys aukštaičiai lietuviai, stengdamiesi juos padaryti nepilnaverčiais žmonėmis, jų savarankišką valstybę pajungdami savo tikslams, o pačią seniausią išskirtinę ne tik Europoje, bet ir visame euroindietiškame pasaulyje žemaičių kalbą paversdami lietuviška tarme.

Carinės ir komunistinės Rusijos okupantų tikslas buvo žemaičius paversti bailiais vergais, įbaugintais baudžiauninkais. XIX ir XX amžiaus istoriniuose ir grožinės literatūros kūriniuose žemaičių prototipas būdavo imamas iš X amžiaus ir lyginamas su XVI-XVII amžiaus lietuviu, rusu ar vokiečiu. Suprantama, kad toks palyginimas ar sugretinimas visada būdavo žemaičių nenaudai.

 

Pamąstykime: anglai savo karalienę vadina karaliene, nežiūrint į tai, kad kažkoks Vatikano popiežius jos nekarūnavo.

Švedai karaliene, taip pat ir karaliumi vadina žmones, kuriuos patys išrinko ir patys karūnavo.

Japonai imperatorių vadina imperatoriumi, nežiūrint į tai, kad Europos katalikų popiežius jo nekarūnavo.

 

O mes žemaičiai ir lietuviai karaliumi vadiname tik tą, kurį karūnavo svetimos mūsų tautai religijos atstovas  kažkoks tai Vatikano popiežius.

Beje, dar vienas svarbus yra Irpenės mūšis, kuris vyko 1321 m., kai Gediminas buvo išrinktas visos Rusijos karaliumi, dar kitaip caru (karo vadu). Prisiminkite Gedimino laiškus, kuriuose jis pasirašo ir Rusijos caru. Bet kažkodėl mūsų dienų istorikai nekalba, kad Gediminas būdamas Lietuvos karaliumi buvo ir visos Rusijos karaliumi – karo vadu ir valdovu.

Ne tik Gediminas buvo Lietuvos karaliumi – bet karaliais buvo ir Netimeras, Ringaudas, Mindaugas, Treniota, Vaišelga, Švarnas, Traidenis, Daumantas, Butigeidis, Butvydas, Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas.(Jogaila buvo tik Polšos karalius). Jie visi buvo ir yra mūsų valdovai – Lietuvos karaliai.

Ir gėda lietuviui, dar didesnė gėda žemaičiui, kuris nepripažįsta jų pačių išrinktais aukščiausio pasaulyje rango valdovais – KARALIAIS, gėda ir negarbė valstybei, kuri savo karalių nežino ir nepripažįsta.

O sužinoję ir pripažinę gal tada daug kas supras, kad Lietuvos KARALIUS yra žymiai senesnis, aukštesnis ir garbingesnis titulas, nei Romos imperatorius ar Vatikano popiežius, Prancūzijos karaliaus arba kokios nykštukinės ubagiškos Europos „karalijos“ valdoviukas...

Žemaitijos sostinė valdant seniesiems pačių žemaičių išrinktiems Žemaitijos KARALIAMS Žvelgaičiui (??-1205), Daugiručiui (??-1213), Stekšiui (1214), Živinbudui (1219), Algimantui (1220? -1251?), Ringaudui(1251?–1263?), Mindaugui (1236–1263), Treniotai (1263–1264), Vaišelgai (1264–1267), Švarnui (1267–1269), Traideniui (1269–1282), Daumantui (1282–1285),  Butigeidžiui (1285–1291), Butvydui (1291–1295), Vyteniui (1295–1316) buvo Kernavė.

Vėliau, valdant Lietuvos karaliui Kęstučiui Žemaitijos sostine tampa Trakai, o valdant Lietuvos karaliui Vytautui, pardavusiam žemaičius Kryžiuočių ordinui, rezidencija yra kilnojama iš Trakų į Vilnių, Gardiną, Lucką...

 

Kalbant apie Samogitiją – Žemaitiją galima remtis net Vytauto laišku, rašytu Romos imperatoriui Sigismundui, kuriame Vytautas net etimologizuoja šį kraštavardį:

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t. y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“

XVI amžiaus  Europos žemėlapyje didžiausia Lietuvos upė yra Chronas (Kronas) (žemaitiškai - Mamelė, lietuviškai – Nemunas}. Žiūr.  Europae Tabula VIII, Giacomo Gastaldi, 1548

 

C:\Users\PC\Desktop\Olavas Magnusass\Carta_Marina.jpeg

Nuotraukoje Carta Marina. Olaus Magnus,1539 m.

Žemėlapį (jo visas pavadinimas: Carta marina et Descriptio septemtrionalium terrarum ac mirabilium rerum in eis contentarum, diligentissime elaborata Annon Domini 1539 Veneciis liberalitate Reverendissimi Domini Ieronimi Quirini) per dvylika kruopštaus darbo metų nupiešė Švedijos bažnyčios veikėjas, diplomatas ir rašytojas Olaus Magnus (1490–1557 m.). Informacijos šaltiniu buvo Skandinavijos jūrininkų žemėlapiai ir Ptolemėjaus Geographia.

Pirmosios kopijos buvo išspausdintos Venecijoje 1539 m. ir skirtos Venecijos respublikos patriarchui Hieronymo Quirino (Jeronimui Kvurinui), kurio dėka O. Magnus galėjo darbą užbaigti.

Buvo paruoštos devynios medinės 55x40 cm dydžio klišės, kuriomis išspausdinti devyni žemėlapio gabalai. Juos, sužymėjus raidėmis nuo A iki I, bei susiuvus tarpusavyje ir gimė garsusis žemėlapis, kurio išmatavimai – 1,70 x 1,25 m (plotis x aukštis).

PO DEVINTOSIOS KOPIJOS POPIEŽIUS PAULIUS III UŽDRAUDĖ TOLIAU PLATINTI ŽEMĖLAPĮ.

Nors draudimas galiojo tik dešimčiai metų, Carta Marina pamažu buvo visai užmiršta ir 1574 m. Josias Simleris ją paminėjo jau paskutinį kartą.

 

C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\1539-Samogethia-and-Lituania.jpg



Šioje Carta Marina dalyje pavaizduoti Lietuvos miestai: Klaipėda (Memel), Varniai (Varna), Tauragė (Tanragh), Vindburgas/Vintborg – nebeegzistuojanti kryžiuočių pilis), Kaunas (Cavn), Vilnius (Vilna).

 

Dėl kai kurių vietovių vaizdavimo abejojama (pvz., Šiaurės Lietuvos esantis neįvardintas ežeras galėtų būti Platelių ežeras su pilimi saloje). Gana tiksliai atvaizduotas Nemunas ir Neris (FlvVil).

 

Stambesniu masteliu pavaizduoti Vytis ir Lenkijos karalystės herbai, abiejų valstybių karalius Žygimantas Augustas. Dešinėje pusėje išvardytos iš „Skandinavijos kilusios“  tautos, tarp kurių ir žemaičiai.

C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\1979485_472888749510707_5926667242540822477_n.jpg

 

C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\defaultbackground,nm,nm.jpg

 

Nuotraukoje 1662 metų Samogitia (Žemaitijos) žemėlapis nuo Sarmatų jūros (Šventosios ir Palangos) palei Prūsijos sieną iki Viešvilės prie Nemuno, panemuniu iki Kauno (Kaunas priklauso Žemaitijai), nuo Kauno aukštyn apimant Vilkmerge, Dusetas iki Pandėlio ir atgal iki Sarmatijos jūros palei sieną su Latvija



C:\Users\PC\Desktop\Meska\Samo Gitie ribos LDK laikais. 1655 metai..jpg

Nuotraukoje 1665 metų Lietuvos žemėlapis, kuriame regime pažymėtą Samogitie (Žemaitiją)

 

C:\Users\PC\Desktop\Meska\Samogetų - Žemaičių - Gotų kunigaikštystės ribos 1732 metais. Paskutinieji laisvi (nepavergti krikščionybės), o galimai ir pirmieji Europos Gotai..jpg

Nuotraukoje 1732 metų Samagotia (Žemaitijos) žemėlapis

1

C:\Users\PC\Desktop\Meska\Samogitie Duche, Žemaitijos kunigaikštystės ribos - 1742 m..jpg

Nuotraukoje 1718 metų Samogitie (Žemaitijos) žemėlapis



C:\Users\PC\Desktop\Meska\1864 m. žemėlapis.jpg

Nuotraukoje 1864 metų Žemaitijos žemėlapis, kai Lietuva buvo okupuota  Rusijos

 

C:\Users\PC\Desktop\Meska\Žemaičių vyskupijos žemlapis, 1919 metai,.jpg

Nuotraukoje 1919 metų Žemaitijos vyskupijos žemėlapis

 

http://rusnsn.info/wp-content/uploads/2015/01/0252226527.gif

I DALIS – SEMATINĖ, SEMIOTINĖ IR SINTAKSINĖ  APŽVALGA

Bet mūsų protėvių dvasios, suteikdamos žemaičiams sielos stiprybę, davusios žemaičiams suprasti pagrindinę žmogaus misiją – gyventi, džiaugtis ir dėkoti už kiekvieną dieną – tokia būties samprata išsaugojo Žemaitijos nepriklausomybę bei ateitį.

Žemaičių protėvių dvasios žemaičiams įdiegė ir davė įsisąmoninimą, kad  reikia būti savo gyvenimo šeimininku, nereikia priklausyti nuo išorės veiksnių, stengtis visada išlikti ramiam ir žengti pasirinktu keliu.

 

Didžiausia šių laikų Žemaitijos problema, kad žemaičiai kuo toliau, tuo labiau tampa vienišais, bendravimas apsiriboja internetu. Anksčiau žemaičiai bendraudavo gyvai, dabar gyvenimas virtualėja, akis į akį bendravimo labai trūksta...

 

Ne visuomenė ar žiniasklaida turi nuspręsti mūsų paskirtį gyvenime, bet mes patys. Tikras žemaitis turi tris „i“: INSTINKTUS, INTUICIJĄ IR INTELEKTĄ. Tik gimę mes nevalingai šliaužiame iki mamos krūties – tai išgyvenimo instinktas. Niekas mūsų to nemokė, mes siekiame išgyventi, o išgyventi galime tik pavalgę. Antras „i“ – intuicija, kai kažkas mums pasako, kad ten važiuoti ar eiti negalima... Ir trečias „i“ – intelektas – instinktų ir intuicijos derinys, mūsų patirtis, einanti nuo amžių glūdumos.



C:\Users\PC\Desktop\Olavas Magnusass\Olaus_Magnus_-_On_the_Heathen_Lithuanians_Idolatrous1555.jpg

Nuotraukoje Olaus Magnus.Žemaičiai – gamtatikiai, 1555 m.

Žemaičiai nuo senų senovės buvo ir liko geranoriški, svetingi, artimai bendraujantys su gamta, neatsitiktinai žemaičiai vieninteliai išlaikę savo nepakitusias tradicijas ir vėliausiai apkrikštyti Europoje jėga jiems primesta  žydiška krikščionybe.

Būtent ši agresyvi svetimtaučių religija sunaikino Žemaitijos sėkmę, išardė pusiausvyrą, sunaikino garbę ir orumą, nepriklausomus pavertė amžinai kaltais vergais, pakeitė net herbą: Žemaitijos toteminį gyvūną laisvą, galingą ir karingą Mešką (Žemaitijos, žemaičių ir miško globėją MEŠKĄ IŠ MIŠKO) jau nuo XVII amžiaus ir svetimtaučiai heroldai, ir svetimtaučiai administratoriai (valdininkai) vaizduoja prijaukintą, dresiruotą, svetimšalių valdomu ir šokdinamu gyvūnu.

C:\Users\Aida\AppData\Local\Microsoft\Windows\INetCacheContent.Word\dansendebjc3b8rner-olausmagnus1555.jpg

Nuotraukoje Olaus Magnus graviūroje matome Lietuvos čigonų prijaukintas meškas, kurios išdresiruotos pramogoms

 

Todėl ir žemaičiuose susiformavo ir įsitvirtino emocinis politinis saugumas – baudžiauninko sindromas be jokių naujų proveržių, nes nėra kam jų ir skatinti, nors priešistoriniai archetipai glūdo žemaičiuose, tebeegzistuoja žmonių psichikoje ir tebesireiškia sapnuose.

Kai tik žmogus atsiranda šiame pasaulyje, jam į pagalbą ateina protėvių dvasia, toteminis gyvūnas ir sėkmės dvasia.

Kodėl Žemaitijoje miško glūdumuose, vienkiemiuose arba net rusų okupantų ištremti į baisingą Sibirą žemaičiai išgyvena atšiauriausiomis sąlygomis?

Todėl, kad jie niekada, net gūdžiausioje taigoje arba bekraštėse Kazachstano stepėse, nesijaučia vieni. Žemaičiai žino, kad su juo yra protėvių dvasia, juos globojantis toteminis gyvūnas - meška ir sėkmės dvasia. Bet jei žmogus to nežino ar tai pamiršta, jį apima depresija, neviltis, apninka ligos, jis ima visko bijoti, tampa neryžtingas, o tokį žmogų geriausia valdyti. Pastarieji pasaulio valdančiajam sluoksniui patys geidžiamiausi, valdantieji bijo laisvų, stiprių žmonių.

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\Herby Rycerztwa - Ziemia Zmudzka, 1584.jpg

Nuotraukoje Herby Rycerztwa - Ziemia Zmudzka, 1584 m. Būtent šiame herbariume ant Meškos kaklo poliakai užmauna antkaklį – paverčia žemaičius vergais, baudžiauninkais

 

Jei Lietuva turi tris globėjus – Erelį, Vilką ir Arklį, tai žemaičiai turi galingą globėją MEŠKĄ IŠ MIŠKO, kuriai  į pagalbą ateina Žaltys ir Apuokas. Tai esminiai ir pagrindiniai mūsų šalies Žemaitijos toteminiai gyvūnai.

Žemaičių protėvių dvasios nusiteikusios geranoriškai, nors šiek tiek ir pyksta už didžiulę emigraciją bei kilusį vartotojiškumą, kai siekiama tik naudoti užmiršus padėkoti.

Norima visko kuo greičiau, reikalaujama duoti, visai pamirštant padėkos žodelį.

O dėkoti reiktų visur. Atsisėdus prie stalo, dėkoti už maistą, išėjus į lauką, dėkoti už gerą orą, kad ir koks jis bebūtų, už tai, kad esame gyvi ir galime gyventi po tuo dangumi. Mes tampame materialistais, užmiršdami apie tokius dalykus kaip vanduo ir oras, juk jei vanduo išnyktų, mes visi išmirtume … Ir t.t., ir pan. ...

Taip pat ugnis, kuri yra ne tik kaip liepsna išorėje, bet ir mūsų viduje … Ugnis – stipriausia iš stichijų, o svarbiausia – ji gyva... Aplinka atgyja, žmogui darosi gera, visa negatyvi energija jį palieka.

Taip apvaloma aplinka. Žemė, oras, vanduo ir ugnis – pagrindinės keturios stichijos, be kurių žmogus neegzistuotų. Mes visi žemaičiai ir lietuviai labai susiję vienas su kitu ir to nereiktų pamiršti.

... Pakeitę gyvenimo būdą, pasukę technokratijos, materializmo keliu, spjovę į gamtą, mes vis dažniau ėmėme sirgti įvairiomis ligomis, mus apninka  depresija, įtampa, liūdesys.

Su gamta negalima kariauti. Nelygios jėgos.

Visa tai gyva,-  vanduo, medžiai, mėnulis, ugnis, visa tai – stichijos, dvasios. Kai jos nuo mūsų nusigręžia, turime paklausti savęs, ką esame padarę blogo kitiems, gamtai? Tada stenkimės dvasių palankumą susigrąžinti gerais darbais. Padėkokime, nusilenkime vandeniui, ugniai, medžiams, dangui,  mėnuliui.

 

Jokiu būdu negalima atimti ne tik svetimos, bet ir savo gyvybės, kas šiuo metu labai aktualu Žemaitijoje. Savižudybė yra baisus veiksmas prieš gamtą, prieš dievus. Gyvybę davė aukštesnė jėga ir niekas neturi teisės jos atimti. Kai ateis laikas, visi ten nueisime. Net jei labai sunku, reikia iškęsti, nes tai – išbandymas. Kaip ir nuoskaudos. Nekerštauk, bet geriau įrodyk, kad kažkas buvo neteisus. Padarei gėdą – nuplauk ją geru poelgiu. Mes turime viską, kad būtume laimingi. Kai kas nors paklaus, kaip būti laimingam, atsakyk – tiesiog būk. Mes galime ir turime gyventi neapgaudinėdami, nežudydami, gerbdami vyresnius žmones ir, svarbiausia, mylėdami. Juk gyvenime, kaip ir visatoje, viskas grįžta ratu.

Baimė, gailestis sau ir pyktis – didžiausi nuodai. Turint laisvo laiko geriausiai eiti į gamtą. Prisiglausti prie medžio, pasėdėti prie upelio, paklausyti jo čiurlenimo, pakurti ugnelę. Gamta yra mūsų dalis ir joje reiktų įprasti kasdien nors kiek pabūti.  

Kai žmogus labai blogai jaučiasi, turi susirasti du ąžuolus, augančius vienas šalia kito, atsisėsti tarp jų ir pasėdėti kokį pusvalandį – išsyk atsigaus. Paskui reiktų apkabinti pušį ir pajusti, kaip teka virpuliukai per kūną. Pušis – toks medis, kuris neperkraus žmogaus baterijos, o suteiks būtent tiek, kiek reikia. Ir būtina padėkoti medžiams už suteiktą ramybę ir harmoniją.

Rytais patartina nubėgti prie upės, vasarą išsimaudyti, žiemą apsiprausti veidą, tai apvalo, suteikia energijos. Visada būtina išlaikyti ramybę, neleisti išvesti iš pusiausvyros, nepulti į agresiją, pyktį, pavydą, neapykantą, nes tai nieko neduos, tik bus veltui iššvaistyta energija.

Pajautus, kad tuoj prasiverš pyktis, reiktų išeiti į lauką, pabėgioti, nueiti į mišką, padaryti prisitraukimų. Niekada nieko nebijoti, nes baimė mus pražudo. Taip pat mus žudo gailestis sau.

III DALIS – PRAGMATINĖ APŽVALGA

 

KAD SUSIGRĄŽINTI ŽEMAITIJAI TIKRĄJĮ HERBĄ (GARBĘ) IR VĖLIAVĄ, ŽEMAIČIAMS PRIVALU YRA ATSIKRATYTI BAUDŽIAUNINKO SINDROMO IR PAKILTI VIRŠ VIDUTINYBĖS, PAJUSTI PLAČIAU, ĮSIGILINTI GILIAU...

 

Priešistoriniai archetipai yra išlikę ir tebeegzistuoja žemaičių psichikoje, pasireiškia sapnuose, o atskirų individų ir sąmonėje. Niekas niekada nėra nagrinėjęs, kiek archetipai, šiuo atveju senoji simbolika – tikroji garbė, tikrieji herbai atsiliepia žemaičio asmenybės tapatybei, esybei, geninei sistemai, sveikatai, išsigimimų lygiui, mąstymui (intelektui), proto galimybėms ir imlumui, suvokimo ypatybėms, kūrybinėms galimybėms,dailės ar muzikos gabumams, mentalitetui, gyvensenai, fiziniam pajėgumui, darbingumui, kruopštumui, polinkiam, išskirtiniams sportiniams gabumams, galų gale tokios būdo (charakterio savybės), agresyvumas arba tolerancija, drąsa arba bailumas, padlaižiavimas, žiaurumas ar romumas, sąžiningumas ir polinkis į vagystę, nesavanaudiškumas ar egoizmas,  kilnumas ar veidmainystė, meilė ar neapykanta, švelnumas ar nuožmumas, orumas ar klastingumas, teisingumas, tiesumas ar melagingumas, garbė ar parsidavėliškumas, taurumas ar niekšybė, gailestingumas ar žvėriškumas, ištikimybė ar išdavystė, gudrumas ar polinkis sukčiauti, pyktis ar atlaida, padorumas ar gašlumas, galų gale tokie išsigimimai, kaip pederastija, lezbijizmas, nekrofilija ir pats baisiausias bei šlykščiausias išsigimimas – pedofilija - vaikų žaginimas...

 

...Kaimiečius aš dalinu į dvi kąstas: valstiečius, kurie yra protingi, gudrūs, darbštūs, išmanūs versle, fiziniai pajėgūs, tvarkingi, švarūs, kūrybingi, gabūs, kruopštūs, drąsūs, sąžiningi, kilnūs, nesavanaudiški, draugiški, tolerantiški, teisingi, garbingi, taurūs, orūs, ištikimi, padorūs, švelnūs ir mužikus, kurie kvaili, klastingi, egoistai, tinginiai, išlepę, apsileidę, nevalyvi, bukagalviai, pavepę, išsiblaškę, linkę į vagystę ir išdavystę, sukčiai, veidmainingi, nuožmūs ir žvėriški, klastingi, melagiai, agresyvūs, žiaurūs ir bailūs, pikti, gašlūs ir pasileidę, padlaižiai, dviveidžiai.

 

Miestiečius aš dalinu į dvi kąstas: miestelėnus, kurie yra protingi, inteligentiški, džentelmeniški, išmanantys gero elgesio taisykles, išmanūs versle, darbštūs, fiziniai pajėgūs, tvarkingi, švarūs, kūrybingi, gabūs, kruopštūs, drąsūs, sąžiningi, kilnūs, nesavanaudiški, draugiški, tolerantiški, teisingi, garbingi, taurūs, orūs, ištikimi, padorūs, švelnūs ir miesčionis, kurie yra snobai, kvaili, klastingi, egoistai, tinginiai, išlepę, apsileidę, nevalyvi, bukagalviai, pavepę, išsiblaškę, linkę į vagystę ir išdavystę, sukčiai, veidmainingi, nuožmūs ir žvėriški, klastingi, melagiai,agresyvūs, žiaurūs ir bailūs, pikti, gašlūs ir pasileidę, padlaižiai, dviveidžiai, chuliganiški apgavikai...

C:\Users\Aida\AppData\Local\Microsoft\Windows\INetCacheContent.Word\Grand_Coat_of_Arms_of_Samogitia.png

Atkuriant Žemaitijos (Samogotios) garbę (herbą), būtina remtis istorijoje visais nuo seniausių iki dabartinių laikų esančiais vaizdiniais, o ne savo fantazija.

Žemaitijos „herbą“ sukūrė dailininkas ne žemaitis, o aukštaitis dzūkas Algis Kliševičius, remdamasis būk tai „istoriniais“ duomenimis. Šį „herbą“ Lietuvos heraldikos komisija patvirtino 1994 m. liepos 21 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 121).

Svarbiausia, kad tai nėra tikrasis Žemaitijos herbas, o tik Žemaičių kultūros draugijos ženklas (emblema), kuris platinamas kaip Žemaitijos herbas, ir daugelis žmonių yra klaidinami, o mažiau išprusę mano, kad ši draugijos emblema yra Žemaitijos herbas.

Beje, net ir balta  Žemaičių kultūros draugijos platinama vėliava nėra Žemaitijos vėliava. Žemaitijos vėliava buvo purpurinė su auksiniai žaliu juodos meškos herbu (garbe) viduryje. Vėliau panašią purpurinę vėliavą su sidabriniu Vyčiu viduryje ėmė naudoti ir Lietuva, lietuviai.

Mūsų dienomis baltos spalvos vėliavų Žemaičių kultūros draugijos užsakymu prisiuvo kinai. Apie šią vėliavą Žemaičių kultūros draugijos nariai nusikalbant į lankas aiškina taip: „Balta spalva – tai skaistybės ir didybės simbolis. Teisę vėliavoje naudoti baltą foną turėjo tik karalystės ir kunigaikštystės. Raudona spalva – tai patriotizmo ir meilės tėvynei simbolis. Juoda meška su sidabriniu antkakliu. Meška laikoma šventu gyvūnu – tarpininku tarp šiapus ir anapus. Dar liaudyje sakoma: rami ir lėta (ypač, kol miega). Iš čia ir žemaitiškas posakis „Nekušink meškuos pakol ana meigt“. Sidabrinis antkaklis simbolizuoja priešų norą sutramdyti mešką. Bet... „nenukalts dar toks lenciūgs, katras žemaitį sulaikytų“. Karūna (tiksliau, kunigaikščio kepurė) – kunigaikštystės statuso simbolis. Kunigaikštystės statusą taip pat patvirtina jau minėta balta spalva ir „kregždės uodega“ – iškirptė vėliavos galuose. Laikytojai: karys – tai karingumo, narsumo, meilės Tėvynei simbolis, o deivė su inkaru – vilties simbolis. Nors tame galima įžvelgti ir tiesioginę sąsają su jūra“.

 

  1. Į Žemaičių kultūros draugijos romantiškus nusikalbėjimus, atsakau, kad balta spalva žemaičiuose nėra, nebuvo ir nebus didybės simboliu, nes nuo amžinųjų amžių buvo, yra ir bus mirties spalva, nes žemaičiai savo žmones laidoja baltai aprengę, uždengę balta drobule (marška). Taip, kad žemaičiuose balta spalva yra greičiau nevilties, žlugimo, išnykimo, mirties spalva...

 

  1. Europos heraldikoje nėra nuorodų, kad naudoti baltą foną privalėjo tik karalystės ir kunigaikštystės.

 

  1. Europos heraldikoje nėra nuorodų, kad raudona spalva valstybei – yra patriotizmo ir meilės tėvynei simbolis.

 

  1. Juoda meška su sidabriniu antkakliu. Meška laikoma šventu gyvūnu – tarpininku tarp šiapus ir anapus. Antkaklis yra tam, kad laisvą miškų žvėrį būtų galima pririšti ar prirakinti? Kam ją laikyti pririštą ar prirakintą, nebent ji būtų cirko nuosavybė,  „artistė“...

Žemaičiai niekada nebuvo cirkininkais. Lietuvoje meškas prisijaukindavo ir vaidinimams naudojo gyvenę čigonai.

Žemaičiams meškos vaizdavimas su antkakliu  asociatyviai ir simboliniai suprantamas kaip vergovė. Be to meška vaizduojama iškištu liežuviu. Meškos puldamos arba besikaudamos niekuomet liežuvio neiškiša. Fiziologiniai tik smaugiama meška priešmirtinėje agonijoje iškiša liežuvį...

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\a45c10fd3c50dc68d7ffbdb5bdcd4b6d.jpg            C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\edb82d79e7da8532d0b80ca82a00d84e.jpg

 

  1. Dar liaudyje sakoma: rami ir lėta (ypač, kol miega). Iš čia ir žemaitiškas posakis „Nekušink meškuos pakol ana meigt“. Kad meška lėta ir rami – nesąmonė, nes už žmones ji greitesnė ir žiauresnė. Dėl to, kad meška yra bažnyčios įšventintas gyvūnas – asmeninis kažkokio kvailo kataliko išmislas, ne daugiau.

 

  1. Sidabrinis antkaklis simbolizuoja priešų norą sutramdyti mešką. Bet... „nenukalts dar toks lenciūgs, katras žemaitį sulaikytų“. Meška yra vaizduojama ne stovinti ant Žemės, kaip senoviniuose herbuose, o smaugiama (iškištas liežuvis) kabanti ore.

Išniekinto Žemaitijos herbo (garbės) naudotojus protėvių vėlės ramybės neduos, nes jie išniekino šventąjį Žemaitijos simbolį, herbą (garbę), Žemaitijos valstybės ir žemaičius apsaugantį ženklą (totemą, amuletą)...

 

  1. Karūna (tiksliau, kunigaikščio kepurė) – kunigaikštystės statuso simbolis. Karūna virš dabartinės emblemos yra akivaizdus Žemaitijos paniekinimas, nes pagal priimtus Europos heraldikos kanonus dailininko nupiešta yra ne kunigaikščio, o hercogo karūna. Klausimas - tai nuo kada Žemaitija tapo hercogyste ir kieno ta hercogystė? Hercogystės atsirado Prancūzijoje, -  pagal Kliševičiaus piešinį išeitų, kad Žemaitija priklauso kažkokiai tai Prancūzijos hercogystei?..

 

  1. Kunigaikštystės statusą taip pat patvirtina jau minėta balta spalva ir „kregždės uodega“ – iškirptė vėliavos galuose. Šis teiginys iš tiesų yra kvailiausias pliurpalas, nieko bendro teturintis su Europos heraldikos kanonais. Galų gale net seniausiose graviūrose randame Lietuvos vėliavų piešinius, kurie turi visai kitokią konfigūraciją

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\1002480_628477870504501_791685550_n.jpg

  1. Laikytojai: karys – tai karingumo, narsumo, meilės Tėvynei simbolis, o deivė su inkaru – vilties simbolis. Nors tame galima įžvelgti ir tiesioginę sąsają su jūra“. Herbo skydininkai didesni už patį herbą: skydininkas karys atvaizduotas su kryžiuočių šarvais, tai ką - reikia suprasti, kad Žemaitija yra Vokietijos vasalė?  O dėl skydininkės merginos – neaišku, kas ji tokia, ką atstovauja, nes pagal aprangą aiškiai yra skandinavų deivė?..Tokiu vaizdavimu „herbo“ autorius perša mintį, kad Žemaitiją valdo Vokietija ir Švedija...

 

  1. Bažnytine lotynų kalba ant Žemaitijos draugijos ženklo užrašyta „Patria una“... Žemaičiai, sugebėję laimėti daug mūšių prieš Romos katalikų kryžiuočių armijas, niekada nebuvo nugalėti jėga. Tikram žemaičiui patriotui ne žemaitiškas, o lotyniškas užrašas yra panieka, gėda ir niekinantis pasityčiojimas.

 

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\1253dbe93fa08a7920411f0142f63f33.jpg      C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\662ebc6892f35c3fbfa9872ecc643485.jpg

Žemaičių narsiausi kariai, apsisiautę meškų kailiais, jodavo į mūšius netgi karštomis vasaros dienomis. Meškos kailio skleidžiamas kvapas atbaidydavo Romos katalikų armijos karių žirgus ir taip sukeldavo sąmyšį mūšyje.

 

Patys žemaičiai auginamus žemaitukų (žemaitukai ne todėl, kad žemaičių žirgai, o todėl, kad ŽEMI ŽIRGAI) ir tarpAnų (LAUKINIŲ ŽEMAITUKŲ) veislės žirgus prijaukindavo prie šito laukinio žvėries meškos kvapo.

C:\Users\PC\Desktop\zemaitijos herbui\image009.jpg

Viduramžių mūšiuose, kaip rašo istoriniai šaltiniai, būdavo labai mažai žemaičių vėliavų, nes vėliavas atstodavo žemaičių kariai, vilkintys meškų apdarus, kurie būdavo ir kaip atpažinimo ženklas.   

 

Senuose herbuose Žemaitijos Meška buvo vaizduojama žiūrinti į dešinę

 

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\Ursinus - Lokys.jpg

Nuotraukoje Viduramžių piešinys,vaizduojantis karaliaus Palemono brolį Ursiną su savo herbu



C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\391921_4565557129266_46728722_n.jpg

 

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\551547_10200267346018602_1357173780_n.jpgC:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\29541988_1231415516991356_237666431710209576_n.jpg



Kodėl senuose herbuose Žemaitijos Meška buvo vaizduojama žiūrinti į dešinę, t. y. į Rytus? Ogi todėl, kad simboliškai Rytai – Vakarai yra suvokiami, kaip

Pozityvas – negatyvas

Gyvybė – mirtis

Ateitis – praeitis

Atgimimas – sunykimas

Atgaiva  - žlugimas

Drąsa – bailumas

Garbė – nešlovė

Gėris – blogis

Orumas – padlaižiavimas

Šviesa – tamsa

Atsilikimas - pažangumas

Atgrasumas - malonumas

Nužmoginimas - žmogiškumas

Pralaimėjimas - laimėjimas

Valdymas – vergovė



Išvada:

Žemaitija kol kas neturi tikro herbo ir tikros vėliavos. Čia pridedu tik Žemaitijos herbo pradinį juodraštinį eskizą. Kas iš dizainerių imsis jį tvarkyti, kurti naują tikrąjį Žemaitijos herbą, prašau man paskambinti, - duosiu daug ir senovinės heraldinės ir vaizdinės (ikonografinės) medžiagos.

C:\Users\PC\Desktop\Zermaiciu herbui\2. zemaiteje\XIIV amzaius Zemaitijos herbas.jpg

 

TAČIAU KODĖL ŽEMAIČIAI SAVO HERBĄ (GARBĘ) IR VĖLIAVĄ PRIVALO TVIRTINTI LIETUVOJE?  JUK TAI NE SVETIMTAUČIŲ LIETUVOS ADMINISTRATORIŲ (VALDININKŲ) REIKALAS, O PAČIŲ ŽEMAITIJOS GYVENTOJŲ DALYKAS.

JIE SAVO HERBĄ (GARBĘ) IR VĖLIAVĄ GALI PASITVIRTINTI PATYS SAVAIME MASINIAME SUSIRINKIME BET KURIAME ŽEMAITIJOS MIESTE. PAVYZDŽIUI, KAUNO, KRETINGOS,TELŠIŲ, ŠIAULIŲ, PLUNGĖS, RASEINIŲ, VARNIŲ, KRAŽIŲ, SKUODO, SALANTŲ, GARGŽDŲ, KARTENOS ARBA BET KOKIAME SENESNIAME ŽEMAITIJOS MIESTE AR MIESTELYJE  VISUOTINIAME ŽEMAIČIŲ SUSIRINKIME...

Pačiose seniausiose istoriniuose raštuose Žemaitijos herbas (garbė) yra juoda meška auksiniame fone stovinti ant žalios žemės, pasisukusi į kairę pusę grasinančia stovėsena. Žemaitijos vėliava yra purpurinės spalvos, viduryje auksinis (geltonas) skydas su juoda meška...

PASTABA. Lietuvos istorija mūsų dienomis vystosi dviem kryptimis: pataikūnišką slavišką (Vilniaus universiteto istorikai, kurie remiasi XVIII – XX amž. poliakų ir rusų istorikų „tyrimais“ bei raštais) ir objektyviais X-XVII amžiaus dokumentais Vakarų šalyse gyvenusių ir gyvenančių M.Gimbutienės, Č.Gedgaudo, A.Gustaičio, J.Statkutės de Rosales, A.Lileikos, taip pat A.Bučio, A.Patacko, Milvydo Juškausko, dailėtyrininkės ir rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės ir ypač daug jaunų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių autentiškus istorinius šaltinius, kartografiją nuo pirmojo tūkstantmečio iki Kristaus, išsaugotus Vakarų valstybių bei Vakaruose gyvenančių Lietuvos aristokratų  archyvuose ir bibliotekose.

Literatūra

  1. Bitner-Wröblewska, A. Between Scania and Samland. From Studies of Stylistic I.inks in the Baltic Basin during the Early Migration Period. Fornvännen 86, Stockholm. 1991.

  2. Būga, K., Raštai, t. I, Vilnius 1961, p. 522-3.

  3. Ennodius, Panegyricus, II.3.

  4. Excerpta Valesiana, 14.79.

  5. Gedgaudas Česlovas, Mūsų praeities beieškant, [Mexico]: „Del Toro“ sp., 1972;

  6. Gedgaudas Česlovas, Mūsų praeities beieškant, fotografuotinis leidimas, Kaunas: Aušra, 1994.

  7. Gimbutas, M., The Balts, Frederick A. Praeger, New York – Washington, 1963. p. 63.

  8. Girininkas, A., Baltų kultūros ištakos. Vilnius, 1994. ISBN 9986-420-00-8.

  9. Isidoro de Sevilla, Santo, Historia de regibus Gothorum, Vandalorum et Suevorum. Par. 66.

  10. Jordanes, De origine actibusque Getarum LX.

  11. Jordanis Gotengeschichte, Leipzig 1913, Phaidon, meal Stuttgart 1985/1986, ISBN 3-88851-076-7.

  12. Jordanis Gotengeschichte, übersetzt von Dr. Wilhelm Martens, Phaidon, Stuttgart, 1986, p. 23.

  13. Lietuvių enciklopedija, Boston 1962, t. XXVII, p. 542.

  14. Los verbos se presentan en el infinitivo, y en la 3a persona sg. del t.presente y del pretérito.

  15. Menéndez Pidal, R., La Primera Crónica General, Estoria de Espanna, Madrid, 1906. Par. 386.

  16. Pastuszka W.. Zatopione cuda z mazurskiego jeziora. (2011 04 11).

  17. Patackas Algirdas. Gotai ir baltai. Naujasis židinys - Aidai 2008 / 1–2

  18. Patackas Algirdas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010.

  19. Patackas Algirdas, Fenriras. Ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus, Naujoji Romuva, 2011, Nr.2

  20. Patackas Algirdas, Jotva – teriota, bet neprarasta, Terra Jatwezenorum 2011, III t., Punskas, 2011

  21. Patackas Algirdas, „Naujoji Romuva“, 2011, Nr.2

  22. Patackas Algirdas, Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ www.alkas.lt 2012 03 28 01:23

  23. Patackas Algirdas, Papartis ir šv. Gralis. Krikščioniškojo ir ikikristinio simbolių dvasinė giminystė, (mokslinės konferencijos „Baltų kultūros sakraliniai aspektai”, vykusios Lietuvos kultūros tyrimų institute 2010m., medžiaga)

  24. Račkus Aleksandra M., Gudonai (gotai) lietuvių tautos giminaičiai: Traktatas apie gudonų etnologiją, istoriją, gudonų viešpatavimą Italijoje ir Spanijoje, numizmatiką, kalbą, pavardes etc. / Guthones (the Goths) kinsmen of the Lithuanian people: A treatise on the Gothic ethnology history of the Gothic dominion in Italy and Spain, numismatics, language, and proper names, Chicago: Spaustuvė Draugas Publ. Co., 1929.

  25. „Rzeczpospolita“ ir lrytas.lt inf. Lenkijos archeologai Mozūrijoje atkasė baltų genties galindų kario kapą su jo ginklais (nuotraukos). (2011 04 20).

  26. Statkutė de Rosales Jūratė, Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje, Chicago: [s. n.], 1985. Svarbiausias šios autorės veikalas publikuotas tik ispaniškai ir angliškai

  27. Statkutė de Rosales Jūratė, Los godos: Un eslabon perdido de la historia Europea, Caracas: Ed. Zeta, 1998; Barcelona: Ariel, 2004;

  28. Statkutė de Rosales Jūratė, Balts and Goths: The missing link in European history, Lemont (Ill.): Vydūnas Youth Fund, 2004.

  29. Statkutė de Rosales Jūratė, Didžiosios apgavystės, Vilnius: Baltijos kopija, 2007;

  30. Statkutė de Rosales Jūratė.Europos šalys ir mes, lietuviai. Vilnius, Versmė, 2011

  31. O´Donnell, J. The aims of Jordanes, Historia 31, 1982.

  32. www.harbornet.com/folks/theedrich/Goths/Goths1.htm

  33. Sánchez Martín, J.M., Jordanes, Origen y gestas de los godos, Ed.Cátedra, Madrid, 2001.

  34. Praetorius, M. Orbis Gothicus, 1688. Lib I, cap. IV, p. 34.

  35. Praetorius, M., Mars gothicus, 1691 Cap. IV.VI.

  36. Roderici Ximenii de Rada, Historia de Rebus Hispanie sive Historia Gothica , Turnholti, Typographi Brepols Editores Pontifici, 1987. Cura et Studio: Juan Fernández Valverde..

  37. Wheeler, R. M. Beyond the Imperial Frontier, 1955.

  38. The visigoths from the migration period to the seventh century, edited by Peter Heather, The Boydell Press, 1999. „Linguistic evidence for the early migration of the Goths“ by Dennis H. Green, p. 17.

  39. Užpurvis, Jonas. Drei Sprachwissenschaftliche Studien, Foundation of Lithuania Minor, Inc. Chicago, Illinois, USA, 1990. Library of Congress Catalog Card Number 90-84042. Cap. 1 „Gründzüge del Saugener Litauischen Mundart, p. 24.

 

  1. Иванов Вячеслав Всеволодович, „Древнеиндийский миф об устaновителе имён и его паралель в греческой традиции“, in: Индия в древности, Москва, 1964, p. 84–85.

  2. Топоров Владимир Николаевич, in: Мифы народов мира: Энциклопедия, t. 1, главный редактор С. А. Токарев, Москва: Советская энциклопедия, 1980, p. 510.

  3. Топорова Татьяна Владимировна, Культура в зеркале языка: Древнегерманские двучленные имена собственные, (ser. Studia philologica), Москва: Языки русской культуры, 1996, p. 131.

Vincentas Sakas.

Iš tėvo pusės – jotvingis, iš motinos pusės – žemaitis (teisingiau - cėklis)

Mob.tel 8617 24338

E.paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Melnragė, 2006. 04.20 - 2008.12.28

 

C:\Users\PC\Desktop\SAKAI\VIZITINE 50 x 90_3mm uzlaidos-01.tif

 

Ambasadoje pristatyta lietuvių kilmės buvusio kong...
Kviečiame švęsti Lietuvos Nepriklausomybės dieną
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
Pirmadienis, 21 Spalio 2019