AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Latvis: Per Latvijos laidotuves aš neverksiu. Kodėl?

Latvis: Per Latvijos laidotuves aš neverksiu. Kodėl?

„Aš pavargau nuo šios valstybės, nuo šio režimo. Dar niekada jo funkcionieriai nepasidomėjo apie mano šeimos ar mano paties gyvenimo kokybę. Iki šiol jiems terūpi viena – kiek iš manęs galima paimti, ištraukti. Laukiu pabaigos, link kurios valstybė taip ryžtingai eina. Agonija negali tęstis amžinai“, – rašo latvis Ainars Kadišs portale Pietiek.com

2017 vasario 7 dieną, latvių keliautojas ir publicistas Ainars Kadišs, portale Pietiek.com, publikavo straipsnį „Karalius mirė, tegyvuoja karalius! – arba Kodėl aš neverksiu Latvijos valstybės laidotuvėse“. Autorius iš karto pabrėžė, jog daugeliui tokia antraštė pasirodys provokuojanti ir nepatriotiška: „Tačiau tiesa slypi kitur“.

Ainaro Kadišo straipsnio originalas publikuojamas Pietiek.com puslapyje. Toliau pateiktos ištraukos, verčiant straipsnį iš rusų kalbos, publikuotos kitame Latvijos leidinyje, Vesti.lv.

Valstybė vykdo žiaurų karą prieš savo gyventojus

– „Tiesa ta, kad mūsų žemė, kurią vadinu savo tėvyne, jau daugelį metų juda link susinaikinimo, – teigia Ainars Kadišs. – Valstybės veiksmai privedė ją prie agonijos. Ir būtent tai neleidžia likti nuošaly. Todėl, kad aš myliu Latviją.

Dar niekada per visą žinomą Latvijos istoriją ji neturėjo tokių blogų ūkininkų. Švedai, vokiečiai ar rusai – nė vienas režimas taip neišretino latvių tautos, nė viena valdžia taip neiššvaistė svarbiausio Latvijos turto, kurį vadiname „žaliuoju auksu“ – miško.

Nė viena ankstesnė valdžia taip parazitiškai neeksploatavo materialinių ir nematerialinių vertybių, kurias paliko arba išsaugojo žmonės ir ankstesnieji režimai.

Dar niekada taip masiškai iš čia nebėgo žmonės. Jie bėga nuo Latvijos valstybės. Rodos, nė viena ankstesnė valdžia nenualino Latvijos taip smarkiai ir nebuvo atviro karo su tauta būsenoje. Net sovietai – ne.

Didelis suryja mažesnį

– Latvijos vyriausybė sumažino taip vadinamų „tradicinių“ religijų įtaką ir agresyviai įvedė labiausiai nužmogintą religiją iš visų – tai, ką priimta vadinti įvairiais žodžiais: kapitalizmas, rinkos ekonomika, vakarietiška sistema, demokratija ir t. t.

Pavadinimai skirtingai, o esmė viena – tai irgi religija. Be to, akla religija. Pinigų religija. Aš nesakau, kad pinigai, kaip prekių ir paslaugų ekvivalentas yra nereikalingi. Iš tikro aš kalbu apie religiją. Kai žmogus tiki tuo, kas nėra faktas.

Tik aklas ir kvailas žmogus gali tikėti, jog „rinka viską sudėlios į savo vietas“, „rinka viską sutvarkys“, „reikia vystytis ir didinti konkurencingumą“ ir t. t. Tiesa yra ne tokia patraukli – niekas „nesusitvarko“, niekas „nesusidėlioja į savo vietas“. Paprasčiausiai didelis suryja mažesnį. Latvijos atveju tai yra tas, kas sėdi valdžioje – jis užspaudžia valdžios neturintį. Ir viskas. Sutvarkyta!

Kaimą žudo tarpininkai

– Aš gana seniai atkreipiau dėmesį į šį įdomų „vystymosi“ rezultatą. Tuomet aš kūriau savo žemdirbystės ūkį, todėl dabartinės „naikinančios pasaulį sistemos“ darbą iliustruosiu pavyzdžiais iš žemės ūkio sferos.

Dar praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kaimuose vyravo darbingos nuotaikos. Visi dirbo, žmonės savo nedideliuose ūkiuose augino ekologiškai švarius aukščiausios kokybės produktus, kuriais aprūpindavo ir savo šeimas, ir daugelį giminaičių miestuose.

Giminaičių automobiliai po vizito į kaimą Rygon grįždavo pilnomis bagažinėmis. Visi džiaugėsi – ir kaimiečiai, ir miestiečiai.. Bet… Tai, kas apsimokėjo vieniems, kitiems darėsi nuostolinga.

Parazitinė kapitalistinė sistema ir žmonės, stovintys už jos, negalėjo susitaikyti su tokia tvarka. Nuo šiol vadinsiu juos „Trečiaisiais“. Pamažėle, iš lėto jie įsikišo į gamtinį „gamintojas-vartotojas“ ratą ir ėmė auginti savo – parazitinę – pagrobtą iš tautos dalį.

Rate „gamintojas-perdirbėjas-pardavėjas-vartotojas“ sąlygas diktuoti ėmė pardavėjas.

Vartotojas nelaimėjo nieko

– Tokioje padėtyje atsidūrę vidurinieji rato nariai sumažino žemės ūkio produktų supirkimo kainas tam, kad pasididintų savo pelną. Dalis gamintojų, norėdami išgyventi, buv priversti plėstis, o kita dalis – nutraukti savo verslą. Po kurio laiko tie, kurie „vystėsi“ ir „plėtėsi“, taipogi nutraukė savo veiklą, o jų valdas ir žemę perėmė kiti gamintojai, kurių skaičius nuolat mažėjo. Turbūt neverta priminti, kad vartotojui iš sumažėjusių supirkimo kainų naudos nebuvo, kadangi kainos parduotuvėje vis tiek tik auga.

Tuo metu… „Trečiasis“ tarpininkas, pačiu nesąžiningiausiu būdu ir palaikomas valstybės (tai yra, mūsų visų sąskaita) ėmė AUGINTI ekonominę jėgą ir diktuoti SAVAS taisykles.

Tokio pieno nebūna! Mums meluojama

– Ryškiausias pavyzdys – pieno gamyba. Tarpininkas ėmėsi keisti netgi kalbą ir žodžių reikšmę, siekdamas apgauti vartotoją, tai yra mus visus.

Kokybiškiausias 5 % riebumo pienas, kurį ūkininkas primelžia iš karvės, tapo „pradiniu produktu“, iš kuri vėliau gaunamas „pienas“. Bet šis 0,5 % riebumo gėrimas, kurį „trečiasis“ taip gražiai įpakuoja ir parduoda kaip pieną, iš tikro NĖRA pienas. Gamtoje toks produktas neegzistuoja.

Dėl paprasčiausios priežasties – nė viena, net pati liesiausia, negalinti pastovėti ant kojų, mirtimi besivaduojanti karvė neduoda tokio mažo riebumo pieno; pirma ji turi numirti. Teisingiau būtų šį produktą, parduodamą parduotuvėse, vadinti kitaip – pavyzdžiui „pieno gėrimas“. Taip būtų sąžiningiau, be apgavystės…

Tačiau „trečiajam“ – tarpininkui – taip neapsimoka! Todėl, kad už „pradinį produktą“ galima mokėti mažai, o už baltos spalvos vandeningą produktą (parduodamą kaip pieną) galima gauti gerokai daugiau pinigų. Be to, nuo „pradinio produkto“ dar galima nugriebti grietinėlę ir pagaminti sviestą, grietinę, varškę ir sūrį. Ir visa tai – papildoma nauda, pelnas.

Ar žinote, kad dar prieš dvidešimt metų beveik kiekvienas Latvijos valsčius turėjo savo pieno kombinatą? Argi jūs nenorėtumėte nusipirkti šviežių, kokybiškų ir pigių pieno produktų, naudingų jūsų ir jūsų vaikų sveikatai? Gali būti, kad daugelis ims prieštarauti, kadangi jie jau nebepamena arba nežino, koks tų TIKRŲ produktų skonis. Ir kaip jie naudingi sveikatai. Bet tai jau kita istorija.

Tik Latvijos prezidentas pasakė tiesą. Bet jam „užčiaupė“ burną!

– Trumpiau kalbant, pas mus, Latvijoje, gamybą „optimizavo“ ir pajungė prekeivių bei parduotuvių savininkų, o ne Latvijos gyventojų interesams. Tam ir pradėjo gaminti produktus, turinčius ilgą galiojimo laiką. Bet ar jūs girdėjote, kaip ilgainiui tai atsilieps jūsų sveikatai?

„Vystymosi“ ar „modernizacijos“ pasekmė ta, kad žmogus dabar gali nusipirkti produktą, pagamintą prieš savaitę, ar net mėnesį, ir jis atrodys kaip šviežias! Atrodys…

Tarp kitko, naujausioje Latvijos istorijoje buvo prezidentas, kuriam perdirbėjų-pardavėjų diktatas atrodė neteisingas. Prezidentas leido sau viešai pareikšti, kad „ūkininkas už pieną privalo gauti bent pusę nuo parduotuvės kainos“. Ką bepasakysi, protingai kalbėjo! Tačiau jį išvadino naivuoliu…

Pinigų yra, o laimės – ne?

– Bet grįžkime prie šėtoniškos sistemos, kuri Latvijoje vadinama „kapitalizmu“, ir kuri atėjo į latvių kaimus. Kapitalizmo amoralumas ir jėga yra idėjoje, jog viską galima nupirkti. Viską! Galima būtų tik pasijuokti iš tokios kvailystės, bet – ne. Yra pinigų religija ir jos adeptai, kurie tiki, kad viskas – žemė, miškai, ežerai, vanduo, išsilavinimas, sveikata, saugumas, žmonės, organai, moterys, vyrai ir pan. – turi savo kainą, jie pinigams suteikė magiškų galių.

Dabar visi galvoja taip – bus pinigų, bus ir laimė! Bet taip nesigauna. Laimės kaip nėr, taip nėr. Įdomu tai, kad netgi tie žmonės, kurie smarkiai nukentėjo nuo tos pinigų religijos, ir toliau galvoja, jog kapitalizmas yra geras ir teisingas dalykas. Ir maža tokių, kurie supranta, jog sistema, šiandien vyraujanti Latvijoje, remiasi materialinių vertybių perskirstymu. Ir kuo turtingesnis darosi vienas, tuo BŪTINAI skurdesnis darosi kitas. Kaime tai virsta stambiu žemės dalinimu.

Kas pražudė Latvijos kaimus?

– Man buvo įdomu, tuo pačiu ir liūdna stebėti, kaip godžiai kaimiečiai skaitė gražiai įliustruotus žurnalus apie žemės ūkio „modernizaciją“, „vystymąsi“, „optimizaciją“. Žmonės, dėl savo paprasto naivumo ėmė taip dosniai Latvijoje dalinamus kreditus ir lizingus, nesusimąstydami, kad „besivystančio“ Janio kaimynui Petersui teks važiuoti į Airiją grybų rinkti. O po kurio laiko, kuomet pakankamai „išsivystys“ kaimyno Jūrio ūkis, savininką pakeis ir Janio žemė. Todėl, kad PLĖSTI ir OPTIMIZUOTI gamybą galima tik KURIO NORS KAIMYNO SĄSKAITA. Ir taip tęsis tol, kol valsčiuje liks tik keli „dvarininkai“. Kuriuos vėliau supirks kokia nors transnacionalinė korporacija arba „nudobs“ staiga pabrangę kreditai kartu su nederliumi… ir juos supirks už porą eurų kartu su skolomis.

Supraskite, pagaliau! Tam, kad atsirastų 1000 hektarų dvaras, reikia, kad kokių 40 šeimų netektų ar parduotų savo prižiūrimus ūkius, kurie pilnai galėjo aprūpinti viskuo, kas reikalinga, daugelį žmonių.

Dabar gi ankstesniems ūkininkams tenka nešdintis arba tempti niekingas pažeminimo pilnas dienas. Todėl, kad valstybė jiems nepadėjo. Netgi priešingai. Valstybėje buvo įvairiai stimuliuojamas savo tautos GENOCIDAS, ypatingai – kaimo gyventojų atžvilgiu, be sąžinės graužaties naudojamasi valdžia, gauta gudrumu ir begėdišku melu.

Tad sakykite, ar reikia man tokios valstybės? O jums?

Kam vienam žmogui 1000 hektarų?

– Mano senelio 13 hektarų žemė galėjo išmaitinti aštuonių žmonių šeimą. Retorinis klausimas: kam mūsų laikais vienam žmogui reikia dirbti 1000 hektarų žemėje? Tam, kad išgyventų?

Mąstydamas logiškai ir suprasdamas galingo techninio progreso reikšmę aš sprendžiu, kad viskas turėtų būti atvirkščiai. Gamyba turėtų darytis pigesnė ir efektyvesnė, darbo diena – trumpesnė. Tačiau viskas yra ne taip. Tai kiek gi žmogus gauna naudos įkurdamas dvarą vietoje daugybės mažų, bet galinčių dirbti ūkių?

Taip, laukus šiandien Latvijoje apdirba brangiais, žinoma, lizingu pirktais (už procentus lupikautojams) traktoriais ir kombainais. Tai viena priežasčių, kodėl jie labiau tinka sistemai, nei tūkstančiai tų ūkininkų ir ūkininkių, kurie anksčiau gyveno Latvijos kaimuose. Todėl, kad dvarininkas pirmiausia maitina banką ir lizingo kompaniją, o tik po to savo šeimą. Vieną šeimą. O ta nesuskaičiuojama galybė ūkininkų, kurie anksčiau gyveno toje žemėje, pirmiausia maitino savo šeimą, o tai, kas likdavo – parduodavo. Ir kapitalizmo simbolis – bankas – negalėjo nieko PRIGRIEBTI iš tų mažų, tačiau efektyvių ūkių. Tai kaip? Aišku… reikia reformų.

Žaidimas devyniomis kėdėmis

– Buvo laikas, kai ūkis, turintis dvi karves galėjo išmaitinti visą šeimą ir dar uždirbti pinigų. Tačiau ilgainiui tokiam ūkiui jau reikėjo šešių karvių. Po to – dvylikos. Dar prieš keletą metų buvo laikoma, jog rentabilus ūkis privalo turėti bent penkiasdešimt melžiamų karvių. Dabar – nežinau. Bet žinau, kad yra Latvijoje fermų, kurios laiko ir šešis šimtus karvių. Vienas ūkininkas!

Suprantama, toks žmogus turi keletą tarnų, galbūt iš tų, kurie patys anksčiau neblogai ūkininkavo. Ir tai, kad šeimininkai tapo tarnais atsitiko visai ne dėl to, jog jie blogai tvarkėsi. Paprasčiausiai išsigimusiame, antihumaniškame kapitalizme taip priimta – tam, kad vienas pralobtų, daugelis būtinai turi nuskursti. Tai, kaip žaidime, kuriame žaidžia dešimt dalyvių, o kėdžių tėra tik devynios. Žaidėjas, kuriam pritrūksta kėdės, nėra niekuo blogesnis už kitus. Bet kažkas juk turi iškristi. Ir taip visą laiką.

Aštuonios kėdės, septynios, šešios… Visada kažkas lieka be kėdės. Tačiau jo ir jo šeimos likimas NIEKAM NEĮDOMUS.

Netgi atsirado naujas žodis – „lūzeris“. Sako, lūzeris! Nemoka dirbti. Tai, kad tas „lūzeris“ daugelį metų sėkmingai ūkininkavo Latvijos žemėje, „išsigimusio kapitalizmo“ gerbėjams nieko nereiškia. Šiandien žmonės – kaip šiukšlės?

Didžioji Latvijos teritorijos dalis jau išparduota

– Jei kalbėtume apie Latvijos teritoriją ir žemę, kuri, suprantama, yra svarbi sudedamoji valstybingumo dalis, tai reikalai dar blogesni, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dvarininkai, gaunantys „nuosavybėn“ tuos hektarus irgi yra pėstininkai toje „plėšrių kapitalizmo ryklių“ žemės grobimo schemoje. Tie „dvarininkai“ tik atlieka JUODĄ darbą – jungia mažesnius žemės plotus į didesnius. Juk tie, kas juos finansuoja, nenori teptis rankų dėl mažų sklypų. Be to, sunku nupirkti žemę, jei pirkėjas nemoka latviškai.

Dvarininkas neperka žemės už savo pinigus. Įprastai jis ima kreditą ir naujai pirkta žemė iš karto tampa užstatu, o neišmokėjus kredito ji pereina į kreditoriaus nuosavybę. Antra, netgi ta žemė, kurią žmogus pirko už savo pinigus, yra užstatoma kitiems kreditams, kurių dvarininkas įprastai turi paėmęs daug. Vieni-dveji nederliaus metai (ar dirbtinai sumažintos grūdų kainos) ir, spėkite, kam priklausys dirvos Latvijoje?

Čia kalbu apie likučius. Juk didžioji Latvijos teritorijos dalis jau IŠPARDUOTA.

Mes galime netekti visko!

– O dabar pasakysiu kai ką tokio, dėl ko daugelis užsipuls mane ir išvadins „raudonuoju“. Aš manau, kad visi gamtos turtai, tokie kaip miškas, žemė, ežerai, upės, gamtos paminklai ir pan., turi priklausyti valstybei (tai yra žmonėms). Ir štai kodėl.

Viską atidavę pinigų sistemai ir pavertę prekybos objektais, mes ne tik esame demoralizuojami, tačiau galime pasilikti it musę kandę. Todėl, kad, pavyzdžiui, tokia didžiulė transnacionalinė kompanija kaip Coca-Cola apskritai gali nupirkti visą mažą Latviją ir, rodos, nė nepastebės skylutės savo biudžete. Jau dabar daugelyje Kurzemes pajūrio vietų į jūrą galima pažvelgti tik per atstumą, todėl kad vokiečiai supirko pakrantės žemę ir visur pristatė tvorų. Prie Liepojos viską supirko lietuviai. Zemgalėje – danai.

Net ir kapitalizmo sąlygomis buvo galima išvengti tokios įvykių eigos, jei žmonės turėtų gerą valdžią, kuri iš tikro juos gintų. Bet ne. Kai stebi dabartinius ( o taip pat ir buvusius) įvykius, darosi akivaizdu, jog Latvijos valdžia ir žmonės, kuriuos ji atstovauja, nėra tautos draugai ir neatstovauja jų interesų.

Tai kokius deputatus mes renkame? Greitai Latvijoje rinkimai… Kieno valdžia šalyje ir kam ji iš tikro priklauso?

Mus Latvijoje nuodija kaip Vietnamo kare?

– Skirtingai nuo nedidelių, tačiau palyginus nepriklausomų ūkių, dirbusių gana ekologiškai, didieji žemvaldžiai-dvarininkai, siekiantys gauti maksimalų pelną, lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Tai reiškia, jog gamybos procese jie naudoja įstatymu nedraudžiamą chemiją, kuri leidžia padidinti derlių ar jo kainą. Ir čia prasideda milžiniškos problemos. Tiesa, ne gamintojams ir ne prekeiviams. Problemos prasideda mums, pirkėjams ir vartotojams, kadangi daugelis preparatų, pavyzdžiui, plačiai naudojamas „Raundapas (Roundup – glifosatas)“ daugelio tyrimų duomenimis negatyviai veikia žmogaus sveikatą. Ypatingai reprodukcinę. Pasigirsta nuomonių, jog šis preparatas sukelia vėžį. Daugelyje pasaulio šalių jis jau uždraustas.

Būtina paminėti, jog raundapo gamintojas yra Amerikoje registruota transatlantinė korporacija Monsanto, išgarsėjusi dar karo Vietname laikais. Tada koncernas amerikiečių armijai gamino preparatą „Agent Orange“, kurį kariai barstydavo džiunglėse, taip užnuodydami medžių lapus – jie nukrisdavo ir vietnamiečiai negalėdavo pasislėpti. Taipogi šis preparatas žalodavo žmones, ir dar ilgai po karo pabaigos tuose rajonuose, kur buvo naudojamas minimas preparatas, gimdavo patologijų turintys kūdikiai. Dabar panašiu preparatu nuodijama Latvijos dirva.

Kas mus plėšia? Palūkininkai! „Globalieji banksteriai“

– Atskira kalba apie parazitus palūkininkus, kurie dabar dėl nesuprantamų priežasčių vadinami „finansininkais“, „bankais“ ir „kredito įstaigomis“. Juk „palūkininkas“ skamba ne itin maloniai! Tačiau tiksliau nusako esmę. Parazitas palūkininkas nesėja, nestato, neaptarnauja jūsų staliuko. Jis nedaro nieko naudingo visuomenei, o egzistuoja kitų sąskaita. Bet pinigai į jo kišenę tiesiog teka upėmis. Pinigai, kurių vertę kuria tie, kas daro, dirba, kuria. Bet įdomiausia tai, jog palūkininkai, išsigimusiu būdu įtraukdami žmones į pinigų sistemą, įgauna galimybę valdyti visus!

Šioje sistemoje daugelis politikų tėra pėstininkai, varžteliai. Jie tarnauja aukščiau stovinčių jėgų interesams, už ką gauna dosnų atlygį. Tuos trisdešimt sidabrinių, kurie pagal taisyklę „ką pasėsi, tą ir pjausi“ imantiems suteikia Judo likimą. Na, netikiu aš, jog tai, kas pavogta iš tautos gali suteikti laimę ir gerovę!

Ekonomika privalo tarnauti kiekvieno žmogaus interesams, kiekvieno iš mūsų. Latvijos ekonomika turi būti nukreipta gyventojų poreikių tenkinimui, o ne materialinių vertybių perdalijimui tarp „pinigingų žemvaldžių“, kaip tai yra šiandien. JIEMS niekuomet nepakanka, jie niekada nepasakys – gana!

Jie viską ryja!

– Negalime istorijos rato pasukti atgal. Ir nereikia. Tačiau mes galime mokytis iš savo klaidų ir karčios patirties bei liautis lipę ant grėblio. Žmogų, kaskart kartojantį tą pačią klaidą, vadina kvailiu. Kaip gi vadinti žmones, kurie taip elgiasi jau daugelį metų? Kaip vadinti tautą, kuri pagimdė šimtus milijonierių pati taip nuskursdama, kad turi vykti į svečias šalis laimės ieškoti? O likusieji Latvijoje… Likusieji tebevaikšto į rinkimus ir tikisi, jog kažkas pasikeis. Keičiasi… Bet ne į gerąją pusę! Todėl, kad daugelis latvių politikoje žinomų asmenų, dešimtmečiais šmėkščiojančių mūsų televizorių ekranuose, metams bėgant darosi vis riebesni ir nedoresni.

Parazitas turi žūti?

– Tie parazitai nėra protingesni už likusius žmones. Todėl, kad parazitas, turintis nors kokį intelektualinį potencialą, supranta, kad jis gyvas bus tol, kol gyvens jo auka. O kai neliks iš ko čiulpti kraują, parazitas irgi turės žūti. Blogai tik tas, kad auka turi mirti pirma, todėl negali pasidžiaugti parazito galu.

Latvija dar niekada nebuvo taip arti išnykimo. Demografinė situacija liūdna. O juk tai tautos sveikatos ir gerovės rodiklis. Ne, ne turtų!

Būtent gerovės. Tai tokia būklė, kuomet žmogui pakanka būtiniausių dalykų, kai jam nekelia streso mintys apie išgyvenimą ar sąskaitų apmokėjimą. Kai nekelia streso dėl to, kai jis kasdien mato neteisingą sistemą, kai dėl jo nėra keičiamos taisyklės, nuolat prigalvojama naujų bei didinami jau esantys Latvijoje mokesčiai.

Kur teisingumas Latvijoje?

– Žmogui puikiai einasi tuomet, kai jis gali nesijaudinti dėl savo vaikų ateities. Kai jam ramu dėl to, jog senatvėje jo neiškels iš paties pasistatyto namo dėl neapmokėtos nekilnojamo turto mokesčio sąskaitos. Kai jis gali susitikti su giminaičiais, kurie anksčiau pabėgo iš šalies, susitikti tikrame gyvenime, o ne per internetą. Kuomet korupcionierius imama vadinti nusikaltėliais ir sodinti į kalėjimą. Gerovė gali būti tik ten, kur valdo teisingumas.

Viso šito pas mus Latvijoje nėra. Ir dėl to nekalti nei rusai, nei švedai, nei vokiečiai. Šito pasiekė Latvijos valstybė, palaikoma gyventojų – kaip plevėsų ir kvailių, taip ir paprastų, klusnių, patiklių ir naivių žmonių. Tai ne įžeidimas. Tai – išvada. Sakoma, jog tauta turi tokį valdovą, kokio nusipelnė. Jei taip, tai latvių diagnozė sunki… Bet man gaila latvių ir kitų Latvijos gyventojų. Man atrodo, jog jie jau su kaupu sumokėjo už savo naivumą ir kitas klaidas.

Kokią valstybę aš pasiruošęs išlaikyti?

– Aš pavargau nuo šios valstybės, nuo režimo. Dar niekada jos funkcionieriai nepasidomėjo apie mano šeimos ar mano paties gyvenimo kokybę. Iki šiol jiems terūpi viena – kiek iš manęs galima paimti, ištraukti. Kaip giliai gali įkišti savo plėšikišką ranką į mano ar mano šeimos kišenę. Ir viskas. Todėl aš laukiu pabaigos, link kurios valstybė taip ryžtingai eina. Agonija negali tęstis amžinai.

Sakoma, jog kiekvienas juodas debesis turi paauksuotą kraštelį. Vieno pabaiga yra kito pradžia. Turiu vilties, jog tai, kas ateis vietoje dabartinės tvarkos, bus geriau. Geriau Latvijos žmonėms, kiekvienam jos gyventojui. Ir, kad tai bus kažkas sava. Laukiu, kada Latvijos žmonės turės savo valstybę – tokią, kuri tarnaus žmonėms, kuri, prieš išrašydama baudą ar ar keldama mokesčius, paklaus – kaip gi, tu, brolau, gyveni Latvijoje? Ar viskas gerai? Gal kuo galiu padėti?

Tokią valstybę aš su džiaugsmu išlaikysiu. Bet ne dabartinį režimą…

vertė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

© 2015 INFA

P. S. Tai tikra T I E S A. Aš dabar gyvenu Lietuvoje, tiksliau, Europos Sąjungoje, Lietuvos provincijoje, ir visa tai matau. Sovietai taip akivaizdžiai negriovė Tautos moralės, kaip ją griauna Briuselis. Sugriauta moralė – nužudyta Tauta. Aš seniau vis tikėjau konservatoriais, kurių gretose, kaip nekeista, pasirodo, yra daug sovietinių kolaborantų. Kas pasirašė Stambulo konvenciją, ogi konservatorių lyderis V. Landsbergis, kuris pataikavo vieniems, o dabar kitiems, taip griaudamas Tautos moralinius pagrindus. Tai kokia Lietuvos ateitis mūsų laukia? O gal aš klystu?

Kad taip nebūtų, aš kreipiuosi į laikraštį „Draugas“, užduodamas du klausimus, ir jeigu jie man atsakys, daugeliu atvejų nuomonę pakeisiu: 1. Tarybiniais metais laikraštis „Draugas“ daug rašė apie tikruosius kovotojus už Lietuvos  Nepriklausomybę, disidentus, KGB kalinius, represijų aukas. Norėčiau, kad jie man parodytų nors vieną laikraščio numerį, kur tarp visų kovotojų už Lietuvos laisvę būtų paminėtos nors dvi pavardės – tai V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės; 2. Po įstojimo į ES, kad parodytų nors vieną buvusį tikrą disidentą, paminėtą „Drauge“, dar tais sovietinės okupacijos laikais KGB kankinį dabartinės Lietuvos valdančiojo elito gretose. Jeigu jie to nepadarys, aš tikrai neverksiu per tokios valstybės, kaip dabar, laidotuves. Reikia nepamiršti, kad valstybė ir Tėvynė yra skirtingos sąvokos. Tokios valstybės, kokia dabar Lietuva, galima ir nekęsti, bet Tėvynės – Lietuvos  meilė yra AMŽINA. Tačiau jeigu ir toliau bus tiek daug žmonių (jų vis daugėja), abejingų savo Tėvynei, mes paprasčiausiai prarasime Ją.

Kaip nekeista, dabartinė Lietuva yra labai vieninga, tikrai vieningesnė nei sovietiniais laikais. Kur benuvažiuosi, pakalbėjus su paprastais žmonėmis, visi pritaria ir mato, kur Lietuva eina, bet visi, kartoju – VISI, pasako tuos pačius žodžius: „O ką mes galime pakeisti?“ Geras yra posakis –  „Abejingas žmogus – miręs žmogus“. Valdžiai, aišku, geriau mirę žmonės, tada ji daug saugesnė. Be to, valdžia dabar jaučiasi labai saugiai, nes arabų išminčiai dar prieš Kristų pasakė, kad didžiausia grėsmė (suprask – valdžiažmogiams) valstybei – tai SĄŽININGAS prezidentas. Tuo, manau, viskas pasakyta.

Pagarbiai – Gediminas Kairys, Europos (Tarybų) Sąjunga, Lietuvos TSR, atsiprašau – ESR, Birštonas

Filmas „Lietuvių imigrantai“ – Argentinoje
K. Svengalio knygos pristatymas
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2017 balandžio 28, Penktadienis