AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

KLAIPĖDOS KRAŠTO LIETUVININKŲ - ŠIŠIONIŠKIŲ KULINARIJOS PAVELDO KAI KURIE BRUOŽAI

KLAIPĖDOS KRAŠTO LIETUVININKŲ - ŠIŠIONIŠKIŲ KULINARIJOS PAVELDO KAI KURIE BRUOŽAI

 

Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkų-būrų kulinarijos paveldas mažai žinomas, nes komunistinės Rusijos okupacijos laikais (nei tarybinių, nei sovietinių laikų niekada nėra buvę, - jais dangstosi buvę komunistinės imperinės Rusijos kolaborantai) buvo draudžiama domėtis bei tirti Klaipėdos ir Karaliaučiaus krašto istoriją, gyvenimą, vietos gyventojų – čiabuvių (autochtonų) buitį, juolab mitybą.

Garsieji Šilutės (arba Haydekrugo, kaip anksčiau buvo vadinama Šilokarčema) žuvų turgūs sutraukdavo minias žmonių iš Tilžės, Klaipėdos ir Didžiosios Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Lenkijos, kuriems reikėdavo ir patiems pasimaitinti, ir skanių lauktuvių iš Šilutės parvežti.

 

Iki karo Šilutėje buvo nemažai restoranų, kavinių, valgyklų, cukrainių, kepyklų, alaus gamyklų  su barais ir kitokių maitinimo įmonių, kuriose būdavo ruošiama daug įvairiausių valgių ir gėrimų.

 

 

 

 

Šilutės Turgaus aikštė prieš karą

 

Šilutės Turgaus aikštė mūsų dienomis

 

 

Net šiandien dar daug kas prisimena garsiuosius Šilutės štrudelius (vynioti sluoksniuotos tešlos pyragai) su žemuogėmis, nes Šilutės apylinkės ypatingai garsėjo savo žemuogynais. Štroizelius (trapios tešlos pyragaičiai) su medumi ir lazdynų riešutais, Haydekrugo šarlotę (greitai gaminamas tortas) su agrastų uogienę, už kurios receptą šilutiškiui kepėjui vienas Berlyno cukrainės savininkas siūlė net dešimt tūkstančių markių, nes tokios agrastų uogienės nė vienas Vokietijos konditeris dar nemokėjo gaminti. Jos receptą turiu, ir šilutiškiai verslininkai vėl galėtų atgaivinti vadinamos karališkos agrastų uogienės gamybą, kuria būtų galima stebinti visą Europą...   

Vejami alkio ar šiaip nusprendę pasistiprinti, norėdami pavaišinti svečią ar tiesiog patys maloniai praleisti vakarą, šiandien Šilutėje rastume vos keletą tam tinkamų vietų: kavinių, barų bei užeigų (restoranų, deja, kol kas nėra, nors jie tokiais ir skelbiasi...).

Pasirinkimo pavalgyti miestelėnui ar miesto svečiui, negalima sakyti, kad nėra, bet turistai, ieškodami vietinės kulinarijos paveldo valgių ar gėrimų, nieko tokio net su žiburių neranda.

Visame pasaulyje ypatingai populiarius regiono kulinarijos paveldas Šilutėje dar nėra žinomas, suprastas ir įvertintas, nes Šilutės krašte nėra vietinių gyventojų - čiabuvių (autochtonų), o atkakėliai, kuriems svetimas šio krašto gyvenimo būdas ir mityba, šių dalykų nežino ir žinoti negali, nes nesidomi...

KAVINIŲ IR RESTORANŲ - APIE TRISDEŠIMT

Galima tik konstatuoti tokį fenomeną, kad pramogų, teikiamų maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų atžvilgiu prieškario Šilutė gerokai pranoko nūdienos kasdienį gyvenimą. Pervertę tarpukario Šilutės firmų, įmonių registrų sąrašus, adresų bei telefonų knygas ar pasiklausę senųjų šilutiškių, gyvenančių Vokietijoje atsiminimų, nustebsime sužinoję, jog vietų, kur buvo galima pavalgyti, užkąsti ar surengti reprezentacines iškilmes, prieškario Šilutėje buvo keliskart daugiau nei šiandien. Jų tuomet turbūt buvo galima suskaičiuoti apie tris dešimtis, išsirinkti pagal kišenę ir poreikį: tik užkąsti, sočiai papietauti, prabangiai atšvęsti ar užsisakyti nakvynę su pusryčiais ir vakariene ir t.t.

Karčemos - užeigos buvo žemesnio rango bei prestižo maitinimo įstaigos nei restoranai ar viešbučių restoranai. Nepaisant to, karčemos iki pat Antrojo pasaulinio karo užėmė vyraujančią padėtį Šilutės maitinimo paslaugų srityje, nors jų skaičius nebuvo pastovus: 1911 m. minimos 5, 1922 m. - net 21, o 1943 m. - 12 karčemų. Tokiam jų kitimui įtakos galėjo turėti miestui didesnį prašmatnumą teikusių restoranų gausėjimas, nes 1922 m. jų tenurodyta vos 2, o jau 1933 m. - net 8. Žinoma, kad dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose ir vienas kitą puikiai papildė, nes visur buvo gaminami skirtingi patiekalai, o ne taip, kaip šiandien, - visur vienodi ir tie patys valgiai, tik valgiaraštyje kitaip surašyti.

 

Vaizdas:Verdainiai 01.jpg

VERDAINĖS VILOJE PRIIMTA PPRISIJUNGIMO PRIE LIETUVOS DEKLARACIJA

Maitinimo įstaigų tinklas tęsėsi nuo Verdainės iki uosto, nuo Varnamiškio iki geležinkelio stoties. Didžiausios jų susitelkimo vietos buvo Turgaus aikštėje ir ties Lietuvininkų, Tilžės bei M.Jankaus gatvių sankirta





 

Tarpukaryje lankantis Verdainėje, patartina buvo užsukti kitapus kelio, priešais Verdainės evangelikų bažnyčią stovėjusį restoraną “Willa Werden” (dabar - VĮ Šilutės automobilių keliai, Žemaičių Naumiesčio g. 2). Dekoratyviniais medžiais ir krūmais apsodintame restorano kieme vasarą stovėdavo staliukai ir kėdės. Kieme taip pat buvo pastatyta erdvi mūrinė salė su scena. Nepaisant politinių permainų Klaipėdos krašte, šioje salėje ištisus metus vykdavo mėgėjų vaidinimai, koncertai, smagūs šokių vakarai, susirinkimai ir pobūviai.

1923 m. sausio 19 d. čia įvyko Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių atstovų suvažiavimas (susirinko per 120 asmenų), vadinamas Šilutės seimas, kuris priėmė ir paskelbė garsiąją deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Beje, Verdainės restoranas buvo įsitaisęs pirmąjį radijo aparatą Klaipėdos krašte. Jo lankytojai jau nuo 1924 m., gurkšnodami kavą arba alų, galėdavo pasiklausyti Karaliaučiaus, Berlyno, Londono ir kitų radijo stočių muzikos ir pranešimų.

VILIOJO LAUKO KAVINĖS

Keliaujant link Šilutės centro, buvo galima stabtelėti netoli evangelikų kapinių, Tilžės g. ir Nemuno skersgatvio kvartale stovėjusiame, Marijai Schmëling priklaususiame restorane. Pastarasis restoranas vietinių dažnai buvo vadinamas Geležies kalve, nes šiame pastate anksčiau buvusi įrengta kalvė.

Pageidaujantieji pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti kurortiniu oru galėjo rinktis Barzdūnų miškelyje stovėjusį “Šveicarų slėnio” restoraną (jo link vedė dab. Šilo g.) arba “Varninės” restoraną, buvusį vadinamajame Varnamiškyje, prie dabartinio miesto stadiono. Šiame buvo įrengta lauko kavinė su dengta šokių aikštele. “Varninės” restoranas ypač didelio lankytojų antplūdžio susilaukdavo įvairių švenčių progomis: Joninės ir Šaulių draugijos, kuri Varnamiškyje turėjo savo šaudyklą, kasmet organizuojamos šaudymo bei Šaulių karaliaus rinkimo šventės, sutraukdavo minias miestelėnų. Skanaujant tantės Bratkus (“Varninės” restorano savininkė) gardžius pyragus su kava, “Varninės” restorane buvo galima mėgautis įdomiais pasirodymais, kaip antai Vyrų giedotojų draugijos Sekminių proga rengiamais koncertais.

 







Be minimų kavinių, barų, restoranų, Šilutėje (Haydekruge) buvo ir keletas alaus varyklų, kurie virdavo vietinių gyventojų ir svečių vertinamas bei mėgiamas  alaus rūšis.

 

 

CENTRE - DAUG VIEŠBUČIŲ IR KAVINIŲ

Kirtus geležinkelio pervažą, vietų pailsėti ir užkąsti buvo nepalyginamai daugiau. Geležinkelio stoties pastate veikė Hermanui Kellmereit priklausiusi užeiga.

 

 

Netoli nuo čia, Miško gatvėje, stovėjo “Bahnhofs Hotel” (liet. “Stoties viešbutis”, sav. Walter Peth), o Stoties ir Tilžės g. kampe lankytojų laukė Otto Bellmann užeiga - viešbutis “Kronprinz” (liet. “Sosto įpėdinis”).

 

Dabartinės Tilžės g. pastatuose Nr. 12 veikė broliams Mikuteit priklausęs restoranas, Nr. 2 (dab. fotoateljė “Kodak”, maisto prekių parduotuvė “Tilžė”) - Fritz Wiethe’ės viešbutis ir restoranas (“Hotel Gaidies”).



Buvusioje Princo Joachimo, vėliau Prezidento Smetonos bei A.Hitlerio, dabartinėje Lietuvininkų gatvėje, pastatuose Nr. 74 (dabar įsikūrusi F.Bajoraičio viešoji biblioteka) buvo įsikūrusi savininkų Jurgeneit ir Steppan užeiga.



 

Nr. 61 (buvęs Šilutės teatro pastatas) - “Kaisershof Hotel” (liet. “Kaizerio rūmų viešbutis”).

Kitapus gatvės, šalia buvusių teismo rūmų, buvusio “Nemuno” viešbučio pastate veikė senas tradicijas turėjęs “Deims Hotel & Cafķ”, kuriame buvo įrengtas centrinis šildymas, 24 lovos ir garažai. “Deims” viešbučio bei kavinės kieme buvo sodas su pasivaikščiojimo takais. Sode iki 1920 m. savo šaudyklą su taikiniais ir net 200 m ilgio šaudymo takais turėjo Šaulių draugija. Tik vėliau, matyt, sugriežtėjus reikalavimams šaudyklą, kaip minėta, perkėlė į Varnamiškį.

 

SIŪLĖ IR ŽUVIES, IR KAIMIŠKOS SRIUBOS

 

Greta minėto viešbučio ir teismo rūmų pailsęs miestelėnas ar keliauninkas galėjo užsukti į karčemą, kurią miestelėnai paprasčiausiai vadino VII skyriumi - mat šalia buvusiuose teismo rūmuose veikė šeši tarnybiniai skyriai.

 

Šilutės žuvies sriuba (Fischsuppe) su sterku ir bulvių košės kukuliais

Pakeliui į turgavietę buvo galima apsistoti buvusios universalinės parduotuvės vietoje stovėjusią p. Hoffmanno užeigą, kurioje, pasak senųjų šilutiškių, visada buvo galima gauti ir išskirtinės Šilutės žuvies sriubos (Fischsuppe) su sterku ir bulvių košės kukuliais ir paprastos kaimiškos sriubos.

Priešais paštą, Lietuvininkų g. 32 (dab. Šilutės kredito unija) pastate veikė viešbutis “Zur Post” (liet. “Prie pašto”).

Lietuvininkai - šišioniškiai, kaip ir jų kaimynai Didžiosios Lietuvos lietuviai savo mityboje vartojo daug sriubų. Jei vokiečių kolonizatoriai sriubą gamindavosi tik kartą savaitėje, tai lietuvininkai net tris kartus dienoje.

Ypač mėgiamos būdavo įvairios pieniškos sriubos ir trintosios, kurias, kalbant tiesą, buvo nusižiūrėję iš vokiečių.

 

PRABANGIAUSIAS VIEŠBUTIS IR RESTORANAS - “GERMANIA”

 

Sudegęs pirmas Šilutės „Germanija“ viešbutis. Jis stovėjo prie dabartinės Klaipėdos ir Lietuvininkų gatvių sankirtos. Šiandien šioje vietoje yra Šilutės merija

 

Po gaisro atstatytas antras „Germanija“ viešbutis. Sudegęs XX a. 3 dešimtmetyje

 

Po gaisro atstatytas trečiasis "Germanijos" viešbutis 1930 metais

 

 



Didžiausią maitinimo įstaigų pasirinkimą Šilutėje buvo galima rasti tuo metu prestižiškiausioje ir paklausiausioje miesto vietų - Turgaus aikštėje. Šito priežastis buvo ta, kad Šilutės savaitiniai turgūs sutraukdavo minias prekeivių ir pirkėjų iš viso Klaipėdos krašto, Karaliaučiaus krašto, o taip pat Žemaitijos. Viename oficialiame 1912 m. dokumente minima, kad dėl minėtų turgų Šilutę kas savaitę aplanko apie 6 tūkst. žmonių, atvyksta 2 tūkst. vežimų bei atplaukia 120 valčių. Toks didelis lankytojų srautas Turgaus aikštėje suformavo atitinkamą maitinio įstaigų tinklą.

Pirmiausiai būtina paminėti dabartinio Šilutės rajono savivaldybės pastato vietoje stovėjusį vieną prašmatniausių Šilutėje viešbutį “Germania”, kuris klientus be įvesto centrinio šildymo ir autogaražų viliojo pirmos klasės virtuve, išlaikytais gėrimais, moderniai įrengtais numeriais, vandentiekio patogumais, reprezentacine sale ir uždaru klubiniu kambariu.

Matyt, dėl šių teikiamų patogumų šis viešbutis buvo tapęs įprasta aukštuomenės pobūvių, įvairių draugijų susirinkimų vieta.

Antai žinoma, kad 1926 m. lapkričio 10 d. vykusios naujai pastatytos Šilutės evangelikų bažnyčios pašventinimo iškilmės užsibaigė “Germania” viešbutyje šventiniais pietumis. O štai miesto teisių Šilutei suteikimo ir paskelbimo iškilmes 1941 m. rugsėjo 27 d. valdžios atstovai ir garbės svečiai po oficialios ceremonijos taip pat pratęsė viešbutyje “Germania” surengtame pobūvyje.

Minėto viešbučio pastate be įvairių firmų buvo įsikūrusi ir karčema “Windenburger Ecke” (liet. “Ventės ragas”). Šioje aikštės pusėje dar buvo Otto Gūnther užeiga, Olgos Schmidtke restoranas, kavinė “Kaiser’s Kaffee Geschõft”, Paul Grabies priklausiusi konditerija ir kavinė.

Šiaurinėje aikštės pusėje, dabartinio pastato Turgaus a. Nr. 5 vietoje stovėjo užeiga “Makain & Schappeit”, o pastate Nr. 9 veikė savininkui Buttkus priklausęs restoranas.

 

MAITINIMO ĮMONIŲ BUVO IR UOSTE

 

Žuvies turgaus lankytojai ir prekiautojai taip pat turėjo galimybę rinktis - apsilankyti čia pat stovėjusiose karčemose “Zur goldenen Ancker” (liet. “Prie auksinio inkaro”) arba “Krug auf der Heide” (liet. “Šilokarčema”).

Pasistiprinti buvo galima netgi Šilutės uoste. Viena jauniausių Šilutėje veikusių irkluotojų draugija uosto pusiasalyje turėjo klubo pastatą, kuriame klubo nariai mėgo atsipalaiduoti, pasilinksminti, smagiai pašokti. Prisimenu, kaip 1946 metais, tame pastate buvo išlikęs biliardo stalas bei maža kelių patiekalų arbatinė. Rotondos tipo medinis gražiais ir spalvotais briedžių drožiniais išpuoštas pastatas buvo apšildomas, tad net po karo pabūti rotondoje buvo kiekvieno atkakėlio šilutiškio garbės reikalas. Tiesa, kai 1947 metais Šilutės vienuolyne buvo įkurti istrebiteliai (istrebitelnije voiska protiv litovskogo nacionalističeskogo podpolja), jie rotondą nugriovė, kad čia nesirinktų žmonės, o biliardą persinešė į savo garnizono patalpas vienuolyne.

 

 

PRAŠMATNIOS VAIŠĖS H.ŠOJAUS DVARE

Mažai iki šiol žinoma apie minėtose maitinimo vietose siūlytų patiekalų asortimentą. Iškilmingesnių pietų pavyzdžiu galėtų pasitarnauti išlikęs 1911 m. Hugo Šokaus Šilutės dvare surengtų Mėmelio provincijos administratorių šventinių pietų meniu: Windsor sriuba, Jorkšyro nugarinė su garnyru, karštas omaras su pikantišku padažu, keptas fazanas, šparagai su olandišku padažu, varškėčiai su agrastų kompotu bei vaniliniai ledai su šiltomis vaisių sultimis...

Pažiūrėkime kelis valgius, kuriuos gamino Hugo Šojaus kulinarai vien tik iš žuvies:

Žuvies sriuba su skrudintais miško grybais ir porais (Fischsuppe mit Pilzen)

 

Kepta lašišos filė su pakepintomis slyvomis ir daržovių kubeliais

 

14

Britvone vyne su česnakais ir daržovėmis keptas šamas kiaulienos šoninės apvalkale

 

Baltu vynu garintas sterkas su lašišų ikrais ir peletrūnų padažu

 

Menkės filė, apkepta grietine ir morkomis – sekmadieninis patiekalas

 

KAFFEE GETRÄNKE

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/9/99/August_Friedrich_Siegert_%E2%80%93_Alte_Frau_mit_Zeitung_und_Kaffeetasse_1883.jpg

Mažojoje Lietuvoje Klaipėdos krašte ir Karaliaučiaus srityje nuo XVIII amžiaus buvo įsigalėjęs ir iki karo išsilaikė 16-tos valandos kavos gėrimas (Kaffee Getränke). Nesvarbu kur būdavo žmogus, ką bedarydavo, tą valandą būtinai sėsdavo gerti kavos. Miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir vienkiemiuose 4-tą (16) valandą po pietų visi sutartinai sėsdavosi prie stalo gerti kavos. Kiekviena šeima turėjo savo namuose kavos pupelių skrudinimo indą, rankinį kavos pupelių malimo malūnėlį, puodą kavos virimui, kavinuką ir kavai puodukus.

Prie kavos duodavo kasdienių kietų kavoje mirkomų tešlainių, trupininį pyragą – štroizelį, šventadieniais - minkštų purių meduolių, arba bandelių su cinamonu. Yra išlikę Mažosios Lietuvos pirmojo pasaulinio karo kareivių laiškai namiškiams, kurie su nostalgija aprašo Kaffee Getränke, kai prie kavos puoduko susirinkdavo visa šeima ir jie, mirkydami kietuosius tešlainius kavoje, ją gurkšnodavo mėgaudamiesi ir įstabiu kietųjų kavoje mirkomų tešlainių skoniu, ir svaiginančiu šviežiai sumaltos bei ką tik pagamintos kavos pupelių skoniu bei kvapu. Jie aprašo šleikščia erzackavą ir kareiviškus tešlainius – galetus, kurių  net ir išmirkius vandenyje sunkiai galima įkasti...

 

1921 m. Klaipėdos (Mėmelio) krašto Dumpių kaimo lietuvininkų-šišioniškių Milkeraičių šeimos Kaffee Getränke

 

Suprantama, Antrojo pasaulinio karo metu daugelis lietuvininkų šišioniškių pasitraukė į Vokietiją, o likusieji buvo rusų okupantų nužudyti arba geriausiu atveju ištremti į Sibirą. Į jų vietą atsikraustė kolonistai. Ir nežiūrint į visus rusų okupantų plėšimus ir niokojimus, Šilutės evangelikų kirchėje koridoriuje abipus pagrindinių durų išliko Pirmajame pasauliniame kare žuvusių Klaipėdos krašto lietuvininkų – šišioniškių vardai ir pavardės...

...Šiandien šių gražių kavos gėrimo tradicijų neliko, niekas net nežino, kad jos tokios buvo, tik Klaipėdos ir Šilutės muziejuose dar galima pamatyti unikalius kavos pupelių skrudinimo, malimo ir gėrimo indus, kurių paskirties nežino atkakėliai istorikai ir tautotyrininkai.iš varganos Didžiosios Lietuvos...

 

P82300281000x1000-FB(2014-01-28)LT

Klaipėdos krašto gyventojų kavos pupelių skrudintuvai  

 

1062019

9059old_coffee_grinder3231418_large    10992coffee_mill

Rankiniai kavos pupelių malūnėliai

 

 

Porcelianiniai kavos servizai



Majolikos kavos servizas



  

Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių kietieji kavoje mirkomi tešlainiai

 

 

Štroizelis (trupininis pyragas) su obuoliais                       Štroizelis su uogiene                      

 

Esu įsitikinęs, kad jei sumanūs kavos prekeiviai atgaivintu tokius kavos gėrimo festivalius Šilutėje, Priekulėje arba Pagėgiuose, galų gale Klaipėdoje, Drevernoje, Kintuose, Rusnėje su visomis senosiomis kavos gamybos ir gėrimo ceremonijomis, Mažosios Lietuvos kietaisiais kavoje mirkomais tešlainiais ir išskirtinio skonio štroizeliais, tai šis renginys, galėtų išgarsėti pasaulyje kaip Milano arba Pietų Amerikos kavos festivaliai.

Beje, mūsų dienų, t.y. 21 amžiaus tautotyrininkai, kurių nei tėvai, nei protėviai niekada nėra gyvenę Mėmelio (Klaipėdos) ir Karaliaučiaus kraštuose, sutartinai „įsitikinę“ tvirtina, kad Klaipėdos krašto gyventojai lietuvininkai – šišioniškiai, Karaliaučiaus krašto lietuvininkai – būrai, kionigslenderiai, mėmelenderiai ir vokiečiai, lyg kokie Didžiosios Lietuvos nusigyvenę bajorai gėrė cikorijų, gilių, grūdų, kiaulpienių arba morkų „kavą“.

Tie „mokslininkai“, kilę iš gūdaus Lietuvos kaimo, net nesupranta, kad Rusijos okupuota Didžioji Lietuva ir ypač Žemaitija buvo niekingai atsilikusi provincija, o jos gyventojai lietuviai buvo baudžiauninkai, kurie net svajonėse negalėjo įsivaizduoti kavos ar arbatos gėrimą.

Šiuolaikiniai etnologai neturi žinių, kad Mėmelis garsėjo neskrudintų kavos pupelių uostu bei kavos pupelių sandėliais, todėl ir kavos čia būdavo galima gauti pigiau negu kitose kraštuose. Tad beveik kiekvieno vietos gyventojo namuose  buvo kavos pupelių skrudintuvai ir kavos pupelių malūnėliai...

 

IR POKARYJE DAR ŽINOTA APIE SENUOSIUS VALGIUS

Tačiau po karo, kai Šilutėje buvo daug karo metais nugriautų pastatų, katalikų bažnyčioje ir vienuolyne buvo įsikūręs okupantų rusų istrebitelių karinis garnizonas, kai vokiečių belaisviai ardė, ir atstatinėjo griuvėsius, kai ypatingai trūko maisto produktų ir net iš vakaro reikėdavo užsiimti eiles prie duonos, kai į Šilutę gyventi suvažiavo daug žmonių iš Lietuvos ir Rusijos, senieji mausto gamybos receptai buvo nežinomi. Todėl dabar, kai Europos tautos ypatingai daug dėmesio skiria savo kulinarijos paveldui, kai užsienio turistai tiesiog ieškote ieško autentiškų vietinių valgių ir gėrimų, laikas būtų prisiminti senuosius Šilokarčemos valgių ir gėrimų receptus, pamėginti pasigaminti, patiems paragauti ir savo svečius vaišinti senaisiais patiekalais.

Tiesa, senieji pokario metais į Šilutę atsikėlę gyventojai turėtų prisiminti tų laikų katalikų klebono gaspadinės kepamus šokoladinius pyragaičius ir bandeles su cinamonais, riešutais ir razinomis, kuriais būdavo vaišinami parapijiečiai. Senoji klebono gaspadinė Marta tuos gardėsius buvo išmokusi kepti, dirbdama brolių Mikutaičių (Mikuteit) restorane ir Šilutės cukrainėse.

Iki karo Rytų Prūsijoje (Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašte) gyveno apie 3 milijonus gyventojų. Po karo Šilutėje išliko tik kelios vietinių gyventojų šeimos, Šilutės rajone vietinių gyventojų taip pat beveik nebeliko, nes daugumai Rytprūsių gyventojų traukiantis nuo artėjančių rusų karių, didelė dalis Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių, kartu su Rytprūsių vokiečiais pasitraukė į Vokietijos gilumą, likusius nepaprastai žiauriai išžudė rusų kariai ar buvo rusų okupantų ištremti į Sibirą ar Kazachstaną. Gyvais išliko tik vienetai, kas buvo pasislėpę kaimyniniuose Žemaitijos rajonuose.

Ir kada rusų okupantų valdžia pradėjo kelti kolonizatorius iš Lietuvos ir Rusijos į Klaipėdos kraštą, besislapstę Lietuvoje, vienas kitas naivuolis ir iš išvykusių į Vokietiją (repatrijantai) grįžo į tėvų namus, tačiau kentė patyčias iš komunistinės valdžios pusės iki pat Nepriklausomybės susigrąžinimo.

Vokietijon pasitraukusių lietuvininkų dalis nutautėjo, nors ir po šiai dienai dar yra gana nemažai išlaikiusių savo krašto šaknis.

Rinkti medžiagą apie Šilutės rajono kulinarijos pavelkdą yra ypatingai sunku, nes yra išlikę tik kelios dešimtys vietinių gyventojų (autochtonų).

 

Lietuvininkų-šišioniškių Šventųjų Kalėdų varškės kukuliukai aguonų grietinės padaže

 

Keturioms porcijoms reikia: 400 g tik kaimiškos varškės, 100 g baltųjų nuplikytų razinų, 50 g cukraus, 50 g kvietinių miltų, 1 kiaušinio, miltų kukuliukų pavoliojimui ir aliejaus kukuliukų kepimui

Kaip gaminti:
Kaimišką varškę sutrinti su cukrumi iki taps be gumuliukų ir išmaišyti su kitais ingredientais, kad gautųsi vientisa masė. Po to formuoti graikinio riešuto dydžio rutuliukus, pavolioti miltuose ir padėti į šaldytuvą porai valandų.


Padažui 50 g aguonų užpilti verdančiu vandeniu ir, uždengus, palikti 15 minučių, kad išbrinktų. 50 g sviesto ištirpinti, įdrėbti 50 g grietinės, įberti 100 g cukraus, išbrinkusias aguonas, gerai išmaišyti, dėti ant silpnos ugnies ir pakaitinti, bet ne užvirinti.

Sūrio kukuliukus geriausiai yra kepti gruzdintuvėje (fritiūrinėje) arba keptuvėje įkaitintame aliejuje taip, kad gražiai iš visų pusių apskrustų. Iškepusius kukuliukus dėti ant popierinės servetėlės, kad susigertų riebalai.

Patiekti atskirai karštus kukuliukus ir padažinėje karštą padažą. Kiekvienas į savo dubenėlį dedasi padažo ir didesniu šaukštu kukuliukus.

Senovėje Klaipėdos krašte jaunimas kukuliukus turėdavo imti užsimerkęs arba užsirišęs akis, nes pagal kukuliukų porinį arba neporinį skaičių burdavo kas kitais metais ves arba ištekės. Tiesa, šiuos kukuliukus valgydavo ir kitomis dienomis, ypač šventinėmis, bet tada  juos patiekdavo su vyšnių kompotu: dubenėlyje duodavo kukuliukus, o „krūzeliuose“ (taip vadindavo didelius puodelius su rankenėle) patiekdavo šaltą vyšnių kompotą.

 


Ubagų tortas, - taip po karo buvo vadinami bulviniai blynai su aguonomis

Vienai porcijai reikia: 40 g aguonų, 2 šaukštų cukraus,  250 g bulvių tarkių, aliejaus kepimui, 3 šaukštų grietinės.

Kaip gaminti:
Aguonas užplikinti 5 šaukštais verdančiu vandeniu, išmaišyti ir palikti pusvalandžiui išbrinkti. Po to išmaišyti su šaukštu cukraus.

Įkaitinti orkaitę iki 180˚С. Į keptuvę įpilti šaukštą aliejaus. Įdėti pusę tarkių, kiek apkepinti, tada sudėti aguonas, apdengti likusiais tarkiais ir apkepinti iš abiejų pusių. Iškeptą blyną dėti į orkaitę 7-8 minutėms. Grietinę išmaišyti su cukrumi ir patiekti atskirai.

Kai kurios šilutiškės kepdavo daugiau tokių blynų, aptepdavo juos grietine su cukrumi, sukraudavo vieną ant kito ir taip pat patroškindavo orkaitėje. Toks ubagų tortas pokario badmečiais dažnai papuošdavo varganą didžiųjų švenčių stalą.

Šilutės bandelės su cinamonais, riešutais ir razinomis (pritaikyta mūsų dienoms)

Tešlai reikia:

20 g sausų mielių (jei jų negausite, galima naudoti ir presuotas mieles, tik jų reikia imti dvigubai daugiau ir iš anksto išlaidinti), 4,5 stiklinės miltų, 2 stiklinių pasukų, 0,5 stiklinės  aliejaus, 4 šaukštų cukraus, 1 šaukštelio druskos

Įdarui reikia:

1,5 stiklinės rudojo cukraus, 100 g sviesto, po 0,5 stiklinės razinų ir kapotų riešutų, 1 šaukšto maltų cinamonų.

Kaip gaminti:

Sausas mieles išmaišyti su trupučiu miltų, o paskui ir su visais išsijotais miltais, cukrumi ir druska. Įpylus pasukas ir aliejų, išmaišyti tešlą, suformuoti rutulį ir apdengus palikti pusvalandžiui šiltoje vietoje pakilti. Paskui tešlą dar kartą išminkyti, suformuoti 20x40 cm stačiakampį ir dar palikti pusvalandžiui. Per tą laiką įdarui rudąjį cukrų išmaišyti su sviestu, razinomis, riešutais ir maltais cinamonais. Įdarą dėti ant tešlos, viename ilgajame krašte palikti 1 cm tešlos. Po to susukti ilgą vyniotinį (ruletą), gerai sulipdyti tešlos be įdaro kraštą prie vyniotinio. Vyniotinį supjaustyti 3 cm storio ripkomis (griežiniais). Gautas bandeles didesniais tarpais sudėti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir dar palikti pakilti. Kas turi modernesnes virykles, galima panaudoti orkaičių kepinių kildinimo programą. Kepti 220ºC temperatūroje15-20 minučių.Bandeles galima apipilti cukriniu glajumi arba apibarstyti cukraus pudra.

 

Garsusis Šilutės šokoladinis pyragaitis (pritaikyta mūsų dienoms)

Biskvitui reikia: 90 g cukraus, 30 g maltų migdolų, 30 g kvietinių miltų D500, 2 kiaušinių, 2 šaukštų alyvų aliejaus

Drėkinimui reikia:100 g cukraus, 100 g vandens, 30 ml Krupniko,

Vyšnių pertepui reikia: 100 g cukraus, 100 g vandens, 200 šaldytų vyšnių, 1 šaukštelio krakmolo

Šokoladiniam pertepui reikia: 5 kiaušinių baltymų, 25 g cukraus, 300 ml 30% grietinėlės, 200 g juodojo šokolado, 30 g stambiai maltos kavos,

Šokoladinei glazūrai reikia: 200 g juodojo šokolado, 200 ml 30% grietinėlės, 50 g gliukozės
           Kaip gaminti:

Biskvitui išmaišyti persijotus miltus su maltais migdolais, alyvų aliejumi ir tryniais. Atskirai su cukrumi kietai suplakti baltymus ir atsargiai įmaišyti į tešlą. Tešlą plonu sluoksniu supilti į kepimo popieriumi išteptą skardą ir kepti 250ºС  5 minutes. Kas nemoka kepti biskvito, gali naudoti pirktinius šokoladinių biskvitų lakštus.

Biskvito drėkinimui 100 g cukraus reikia ištirpinti 100 g vandens, užvirinti, atvėsinti ir supilti 30 g Krupniko ir juo apšlakstyti biskvitą, kurį po to žvejybos valu išilgai perpjauti į dvi dalis.

Vyšnių pertepui iš 100g cukraus, 100 ga vandens užvirinti sirupą, sudėti atlaidintas šaldytas vyšnias, dar užvirinti ir sutirštinti išlaidintu krakmolu.

Šokoladiniam pertepui pirmiausia su cukrumi kietai išplakti 5 kiaušinių baltymus, paskui taip pat kietai išplakti grietinėlę, po to garų vonelėje ištirpinti šokoladą ir išmaišyti su stambiai malta kava. Ištirpintą šokoladą išmaišyti su plakta grietinėle ir kiaušinių baltymu. Puse pertepu aptepti vieną biskvito lakštą, apdengti kitu lakštu, išdėlioti paruoštas vyšnias ir aptepti likusiu šokoladiniu pertepu.

Šokoladinę glazūrą paruošti ištirpinus verdančioje 200 ml grietinėlėje, 200 g juodojo šokolado ir 50 g gliukozės. Šia glazūra užpilti paruoštą biskvitą, atvėsinti ir gražiai supjaustyti. Šilutės cukrainėse ir kavinėse šie pyragaičiai būdavo patiekiami papuošti šokoladinėmis kavos pupelėmis arba kakavos ornamentais.

 

Pastabos:

  • Klaipėdos krašto lietuvininkai-šišioniškiai ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkai-būrai nuo senų senovės eršketus, sterles, šamus (jų anksčiau sočiai būdavo Pamario upėse ir Kuršių mariose), raudonas žuvis (lašišas, šlakius, sykus), karšius, karpius, sterkus, vėgėles, žiobrius ir menkes kepdavo, apkepdavo, troškindavo, virdavo arba garindavo. Ypatingai mėgo ruošti įdarytas (farširuotas) žuvis.

  • Šilutiškiai visas žuvis prieš kepant išmirkydavo piene, tuo labai piktindami vieną kitą šiame krašte gyvenantį žydą, nes žydų košerna virtuvė draudžia maišyti žuvies ir pieno produktus. Iš tiesų visi žydai gyveno Rusijos imperijos Žemaitijoje pasienyje su Rytprūsiais, nes būtent pasienyje jie vertėsi kontrabanda ir kita neteisėta veikla.

  • O nupirktą silkę Šilutės gaspadinės išdarydavo, nuplovę užmerkdavo į pieną kelioms valandoms, kad silkė įgautų švelnų skonį. Pieną sunaudodavo žuvies padažų gamybai.

  • Džiovintą menkę bei kitas džiovintas žuvis taip pat mirkydavo piene.

  • Farširuotas žuvis patiekdavo ir valgydavo vienas tik su įvairiai paruoštais krienais, - jokių bulvių, daržovių, ryžių, nebent sotumo dėlei retsykiais užsikasdavo juodos ruginės duonos.

  • Prie įdarytų žuvų būdavo patiekiami įvairiai paruošti krienai, dažniausiai su grietine arba grietinėle, marinuoti arba pakepinti svogūnai.

  • Visoms jūrinėms žuvims būtinai nulupdavo odą, nes ji suteikia kartumo.

  • Šilutiškiai, kad įdaryta žuvis verdant įgautų gražią auksinę spalvą, į sultinį įdėdavo saują svogūnų lukštų.

  • Prie keptos žuvies būtinai duodavo obuolienės (saldžios obuolių košės) arba slyvienės.

  • Nuo senų senovės Šilutės krašto moterys pažinojo ir vartojo iki 120 vietinės kilmės kvapiųjų žolelių valgių gardinimui.

  • Šilutiškės ir rusniškės žuvies patiekalams ir žuvies padažams vartojo ajerus, bitkrėsles, čiobrelius, diemedžius, garstyčias, juozažoles, kraujažoles, krapus, krienus, meškinius česnakus, mirtas, pastarnokus, peletrūnus, petražoles, pipirmėtes, ožiažoles, šlamučius, kiekvieną atskirai arba jų mišinius, priklausomai nuo to kokia ir kaip žuvis ruošiama.

  • Pats populiariausias padažas prie žuvies buvo toks: 5-6 pusiau griežinėliais plonai supjaustytus svogūnus apkepindavo lydytame svieste arba aliejuje iki tol, kol svogūnai suminkštėdavo, tada ant jų sukraudavo puslitrį grietinės, viską sumaišydavo ir užvirindavo, šį padažą gardindavo druska, maltais baltaisiais pipirais ir smulkiai kapotais krapais. Šilutės restoranuose, kavinėse ir valgyklose, kepta, garinta arba virta žuvis būdavo patiekiama gausiai apipilta šiuo padažu. Atvykėliai iš kitų šalių sakydavo, kad skanesnės žuvies niekur pasaulyje neragavę...

  • Šišioniškiai žvejai žinojo kuo skiriasi žuvienė nuo žuvies zupės. Žuvienė buvo verdama kuršiškai – iš ešerių su pūgžliais su morka ir svogūnu.  Gautas sultinys perkošiamas ir naudojamas kaip drebučiai (šaltas patiekiamas su karštomis bulvėmis).

  • Žuvienei iš anksto lydytame svieste apkepdavo vienos rūšies žuvies gabalus. Po to paruoštą žuvies sultinį užvirindavo, supildavo į sriubinę ir dėdavo ant stalo. Žuvienę samčiu išpilstydavo į lėkštes ir po to dėdavo didelį gabalą keptos žuvies. Per šventes puošdavo virtos morkos išpjaustinėtais griežinėliais, krapų šakele.

  • Žuvies sriubai į verdantį sultinį dėdavo būtinai keptos kokios nors vienos žuvies gabalus ir pavirdavo ne daugiau 5 minučių arba iš sultinio virdavo žuvies zupes su bulvėmis, arba su daržovėmis, arba su kruopomis, arba su grybais, bet būtinai balindavo riebiu pienu arba šviežia grietinėle, kurios turėdavo būti vienas trečdalis.

  •  

  • Mūsų dienomis, kai nė vienas pamario gyventojas nežino kuo skiriasi žuvienė nuo žuvies sriubos ir kuo skiriasi lietuvininkų-šišioniškių žuvies sriubos nuo rusiško žuvies srėbalo-uchos, - į kurią būtinai rusų kagėbistų būdu teikia įpilti vodkos ir įmerkti degantį nuodėgulį, manau reikėtų visiems Pamario krašto restoranų, kavinių, valgyklų ir kaimo turizmo savininkams, net ir savivaldybės valdininkams surengti bent vieno pusdienio pamokas Šilutės turizmo ir verslo paslaugų mokykloje. Mielai tai parodyčiau ir paruošti išmokyčiau.

  • Klaipėdiečiai rūkytą ungurį patiekdavo supjaustytą gabaliukais, kuriuos apdėliodavo citrinų griežinėliais. Prie jų duodavo tik ruginės juodos duonos ir į keturias dalis supjaustytų naminių kvapnių pomidorų. Daugiau nieko, kad negadinti ungurio skonio ir aromato.



Šilutiškių, gerų šeimininkių pamokymai:

  • Užpiltą žuvį (želatine) negalima laikyti minusinėje temperatūroje.

  • Šaldytuvuose maisto produktus su aštriu kvapu: salotas su svogūnais, silke, rūkyta žuvimi laikyti dangteliais uždaromuose induose.

  • Peilį, kuriuo buvo valoma silkė arba žuvis, reikia patrinti bulve arba morka.

  • Jei žuvis išdarinėjama ant medinių pjaustymo lentų, lentas reikia iš anksto apšlakstyti citrinų sultimis arba obuolių actu.

  • Visą arba gabalėliais pjaustytą žuvį galima kepti riebaluose, orkaitėje, ant grotelių, troškinti garuose ar virti puode.

  • Prieš kepant orkaitėje, žuvį geriausia suvynioti į riebaluotą (kepimo) popierių – bus sultingesnė. Nepagailėti prieskoninių žolelių: krapų, peletrūnų arba petražolių (kiekviena iš jų suteiks žuviai savo aromatą), bent pusvalandį prieš kepimą apšlakstyti raugalu arba citrinų sultimis, arba obuolių actu – žuviena bus stangresnė ir kepant mažiau irs. Pikantiškumą gali suteikti citrinos sultys. Kepti 180 laipsnių karščio orkaitėje.

  • Dumble gyvenančias žuvis: karosus, lynus, taip pat vėgėles, šamus patartina įtrinti preseliu išspausta česnako skiltele.

  • Troškinti žuvį reikia specialiame troškintuve arba puode ant į jį įstatomo metalinio sietelio. Į puodą įpilti 5 cm vandens, pakabinti sietelį, ir ant jo sudėti prieskoniais įtrintą gabalėliais pjaustytą žuvį.

  • Visą žuvį patogiau garinti specialiame pailgame žuviai skirtame troškintuve (britvone). Puodą arba troškintuvą uždengti dangčiu ir kaitinti ant silpnos ugnies apie 10 minučių.

  • Garuose troškinamai švelniai žuviai (ešeriui, kiršliui, kuojai, lašišai, lydekai, ožkai, seliavai, sykui, starkiui, strepečiui, šalviui, šapalui, upėtakiui, prie švelnių žuvų taip pat priskiriamas ungurys, jūrinės žuvys: didžiagalvė, hekas, ledinė, menkė, perpelė, sardinė ir silkė) lengvo aromato suteiks į verdantį vandenį įmestas svogūnas, džiovintos prieskoninės daržovės arba grybai.

  • Prašmatnesnė virtuvė reikalauja įpilti į vandenį stiklinaitę baltojo sauso vyno, sietelį iškloti krapų, peletrūnų arba petražolių šakelėmis ir ant jų guldyti žuvį, - garinta žuvis bus ypač kvapi.

  • Kietesnę ryškiai išreikšto žuvies skonio žuvį (karpį, karšį, lyną, vėgėlę bei daugumą jūrinių žuvų) geriau troškinti su svieste pakepintomis prieskoninėmis daržovėmis (morkomis, pastarnokais, petražolėmis, porais, salierų gumbais arba salierų lapokčiais, svogūnais).

  • Senojoje šilutiškių virtuvėje šios žuvys būdavo troškinamos užpiltos stipriu žuvų arba grybų sultiniu, pienu arba grietinėle, pagardintu šaukšteliu lietuviškų garstyčių.

 

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas

Mob. tel. +370617 24 338

El.paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.,

Klaipėda, 1998

 

Bibliografija

  1. AdM archiv. (Klaipėdos krašto darbo grupės archyvas). Klaipėdos Ievos Simonaitytės biblioteka. Į elektroninę

duomenų bazę įtraukta 15 tūkst. įrašų.

  1. Grunau S. Preussische Chronik. 1876. T.1.

  2. Hartknock Chr.  Alt-und Neues Preussen. Frankfurt-Leipzig, 1684.

  3. von Kotzebue A. Preussens altere Geschichte. Konigsberg, 1789.

  4. Lepner Theodor. Der Preuseche Littauer. Konigsberg, 1744.

  5. Milius V. Klaipėdiečių maistas. //Tarybinės Klaipėdos istorijos klausimai. Vilnius, 1977.

  6. Notizen von Preussen mit besonderer Rucksicht auf die Provinz Littauen. Konigsberg, 1795.

  7. Piškinaitė-Kazlauskienė I. Žvejyba Klaipėdos krašte XX a. //Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995.p.458-486

  8. Prätorius Matthäus. Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne..., Berlin, 1871. 

  9. Sakas A.V. Klaipėdiečių valgiai.// Laikraštis “Klaipėda”, 2000 04 29.

  10. Sakas A V. Ar moka lietuviai gerti kavą? //Laikraštis “Klaipėda”, 2000 10 12.

  11. Sakas A.V. Senovės klaipėdiečių patiekalai.// Internetinė svetainė www.meniu.lt 2005-04-20.

  12. Sakas A.V. Svarbios žinios norintiems išmanyti apie kulinariją. I dalis.// Internetinė svetainė www.meniu.lt 2005-04-20.

  13. Sakas A.V. Svarbios žinios norintiems išmanyti apie kulinariją. II dalis.// Internetinė svetainė www.meniu.lt 2005-04-20.

  14. Sakas A.V. Svarbios žinios norintiems išmanyti apie kulinariją. III dalis.// Internetinė svetainė www.meniu.lt 2005-04-20.

  15. Sakas A.V. Šilokarčemos gardumynai.// Internetinė svetainė www.ptiekalai.lt  2007- 03 -26

  16. Sakas A.V. Žąsys Lietuvoje ir žąsis Martynui.// Ferma, Nr.1(15)  2009. p.64-67

  17. Sakas A.V. Kodėl šventasis Laurynas Lietuvos virėjų negloboja. I –II dalis// Internetinė svetainė www.meniu.lt 2005-04-20.

  18. Sakas A.V. Kuršiai varnų niekada nevalgė// Meškeriotojas, Nr.9(154)  2008. p.60-61

  19. Sakas A.V. Senoviniai kuršių žuvies valgiai// Meškeriotojas, Nr.10(155)  2008. p.60-61

  20. Sakas A.V. Senoviniai kuršių žuvies valgiai - tęsinys// Meškeriotojas, Nr.11(156)  2008. p.61

  21. Sakas A.V. Senoviniai kuršių žuvies valgiai - tęsinys// Meškeriotojas, Nr.12(157)  2008. p.61

  22. Sakas A.V. Senoviniai kuršių žuvies valgiai - tęsinys// Meškeriotojas, Nr.1(158)  2009. p.61

  23. Sakas A.V. Lietuvos kulinarijos paveldas – tikroji žuvienė. www.meniu.lt, 2002-2012

  24. Sakas A.V. Senoviniai Kuršių kopininkų valgiai, www.meniu.lt, 2002-2012

  25. Sakas A.V. Lietuvininkų Šventųjų Kalėdų varškės kukuliukai aguonų grietinės padaže, www.meniu.lt, 2002-2012

  26. Sembritzki J. Geschichte der Königlich Preusissschen See-und  Handelsstadt Memel. Memel, 1900.

 

 

 

 

 

Agnė Zalanskaitė: “Brangiausias paminkas Lietuvos ...
Ryškiausia ir didžiausia kalėdinių šviesų instalia...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2018 balandžio 27, Penktadienis