AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

K.GIRNIUS. DAUGUMOS TEISĖS

K.GIRNIUS. DAUGUMOS TEISĖS

Tautinėms ir kitoms mažumoms suteikiamos įvairios teisės, kurios sudaro sąlygas joms ginti savo tapatybę bei gyvenimo būdą. Ar dauguma turi panašių teisių savo tapatybei išsaugoti? Ar jie turi teisę gyventi tarp savųjų? Ir kokia būtų šių teisių apimtis ir jų pateisinimas?

Apie daugumos teises rašoma mažai. Pirma, neaišku, kas yra ta dauguma, kas jai priklauso, kaip ją apibrėžti. Antra, tariama, kad demokratijoje dauguma gali lengvai užsitikrinti savo teises, turėdama lemiamą balsą priimant įstatymus. Svarbūs viešojo gyvenimo aspektai – oficialioji kalba, valstybinės šventės, simboliai, paminklai, gatvių pavadinimai – atspindi daugumos praeitį ir kultūrą. Tačiau, didėjant globalizacijai ir imigracijai, kyla nuogąstavimų, kad naujų atvykėlių randasi tiek daug ir jie taip įsitvirtina viešoje erdvėje, jog kyla pavojus tradiciniam gyvenimo būdui, kurį reikia ginti. Iš tiesų baimė dėl migracijos apimčių gerokai perdėta. Daugiausia musulmonų Europos Sąjungoje (ES) gyvena Prancūzijoje, apie 8% visų gyventojų. Apskaičiuojama, kad 2030 m. jie sudarys maždaug dešimtadalį gyventojų. Taigi Eurabia greit neatsiras. Bet daugelis ES šalių, taip pat ir JAV, gyventojų nerimauja dėl ateities, ką akivaizdžiai rodo Brexit, Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose, antiimigracinių partijų stiprėjimas.

 

Mažumų teisės ginamos dviem pagrindais. Kai kurie liberalai, kaip filosofas Willis Kymlicka, aiškina, kad žmogus gyvens visavertį gyvenimą, jei jis išaugs ir gyvens visuomeninėje kultūroje, kuri leis jam rinktis tarp įvairių prasmingų gyvensenų visose žmogaus veiklos srityse. Mažumų, ypač vietinių, kultūros būklė yra silpna, kartais degradavusi, tad jų nariai, skirtingai nuo daugumos, neturi tų pačių galimybių visapusiškai vystytis ir įsisavinti vertingas gyvensenas. Idant užtikrintų vienodas sąlygas, valdžia turi jiems suteikti ypatingų teisių bei paramos jų kultūros klestėjimui užtikrinti. Specialios teisės apsaugoja kultūrą ne dėl to, kad kuri nors kultūra yra savaime svarbi, bet dėl to, kad gyvastinga kultūra sudaro sąlygas asmens laisvei, autonomijai ir savarankiškumui klestėti. Jei žmogus nori ir geba, jis gali įsisavinti kitą kultūrą, ir tuo net laimėtų, jei antroji kultūra yra atviresnė, labiau gerbia ir skatina žmogaus autonomiją. Kultūros sukuriamos galimybės yra svarbesnės negu jų savumas.

 

Kymlicka pabrėžia žmogaus teisę į gyvastingą kultūrą. Antrasis mažumos teisių pateisinimas pabrėžia kultūros savumą, teisę į savo kultūrą. Kultūra yra svarbi, nes ji atlieka lemiamą vaidmenį formuojant individo asmenybę, jos ypatingas, unikalus turinys suteikia prasmės žmogaus gyvenimui, yra sudėtinė jo tapatybės dalis. Žmogui nepaprastai svarbu išsaugoti tas savybes, kurias jis ir jo grupė laiko esminiais ir nepakeičiamais savo gyvenimo būdo elementais, tad valdžia turi palaikyti šią kultūrą arba bent leisti jos nariams gyventi pagal savo įsitikinimus. Migracija į kitą kultūrą nėra reali alternatyva, nes tai reikštų savęs išsižadėjimą. Šioje sampratoje kultūra palaikoma, nes ja siekiama išsaugoti tapatybę, o ne įgalinti asmens autonomiją ir laisvę.

 

Ne vienas britas balsavo už šalies pasitraukimą iš ES, nes jam buvo svarbiau atgauti sienų kontrolę ir reguliuoti migraciją negu išvengti galimų neigiamų pasekmių ūkiui. Žiniasklaidoje buvo rašoma apie britus, kurie jaučiasi svetimi savo gimtajame kaime ar mieste. Kaimynystėje gyvena daugiau ateivių negu britų, jie kalba svetima ar sunkiai suprantama anglų kalba. Nenueisi į senąjį barą pasikalbėti su draugais, nes draugų nebėra, kaip ir veikiausiai baro. Jaunystės žuvies ir bulvyčių parduotuves pakeitė kebabinės ir halal mėsinės. Bažnyčios uždarytos, bet ne mečetės ar hinduistų šventyklos. Siekiama atkurti 1960–1970 m. Angliją, arba bent užtikrinti, jog ji dar labiau nesusitrauktų, kad nesugrįžtamai neišnyktų. Todėl balsuojama už Brexit, Prancūzijos Front National, kuris skelbiasi vienintelis pasiryžęs ginti „France profounde“, ir kitas politines partijas, kurios žada apriboti pokyčius ir apsaugoti tradicinę gyvenseną. Verta paminėti, kad Brexit buvo stipriausiai palaikoma regionuose, kuriuose gyvena proporcingai mažiau, o ne daugiau imigrantų.

 

Ar šitokie pokyčiai sukelia tokią grėsmę daugumos kultūrai, kad valstybė turi jai teikti paramą? Pagal pirmąją kultūros palaikymo sampratąypatingos paramos tikrai nereikia. Ir imigrantųapsuptas britas kalba valstybine kalba, laisvaiskaito laikraščius ir žiūri televizijos programas, jo vaikai ir anūkai lanko angliškas mokyklas. Jis gyvena viešoje erdvėje, kurioje viešpatauja jo kultūra, tad turi plačias galimybes rinktis gyvenimo būdą. Jei jis yra šiek tiek diskriminuojamas, jei ne visi gyvenimo keliai jam atviri, tai ne dėl to, kad jo kultūra nepalaikoma, bet dėl klasinių, ekonominių, šeimyninių priežasčių. Jis gyvena neturtingame rajone, kur mokyklos prastos, tad tikimybė patekti į elitinį universitetą labai menka, arba auga disfunkciškoje šeimoje, kuri dar nevertina išsilavinimo.

 

Antroji kultūros palaikymo samprata, grindžiama tapatybės išsaugojimu, suteikia daugiau vilčių pokyčių priešininkams. Jie gali aiškinti, kad jie turi teisę gyventi taip, kaip gyveno jų tėvai, taigi tarp savųjų, kuriuos jungia bendri papročiai ir tradicijos. Jei valdžia nepalaiko šio siekio, ji bent turi gerbti jų pasirinkimą imtis veiksmų savo kultūrai apginti. Būtų per lengva ir perdėm kategoriška nurašyti tokius žmones kaip ksenofobus, rasistus, islamofobus ir t. t. Tarp tokių žmonių esama ir labai nemalonių tipų, bet ne visi, kuriems rūpi gyventi tarp panašiai atrodančių ir besielgiančių, būtinai yra veikiami nepakantumo ar neapykantos.

 

Šitoks gyvenimo būdas, noras užsisklęsti tarp savųjų nėra liberalus. Bet jo rėmėjai pabrėžia, kad teisė ginti savo tapatybę nesuteikiama vien atviroms bendruomenėms. Reikia sudaryti sąlygas išsaugoti net tokias kultūras, kurios daugeliu atžvilgių yra atgrasios. Ultraortodoksiškos žydų bendruomenės smulkmeniškai diktuoja savo narių gyvenimą, uždraudžia turėti televizorių, leidžia skaityti tik jų pačių leidžiamus laikraščius. Nariai ūkiškai priklauso nuo bendruomenės, kuri nesidrovi bausti nepaklusniųjų. Veikia narių elgesį prižiūrinti „dorovės policija“. Ne daug kuo skiriasi griežtos musulmonų bendruomenės, kurios smulkmeniškai reguliuoja savo narių, ypač moterų kasdienybę. Šiek tiek romantiškesnė aura gaubia JAV gyvenančius amišus, anabaptistus krikščionis, kurie XXI a. gyvena kaip prieš tris šimtmečius. Antai jie vengia elektroninių prietaisų, sagų, laukus dirba arkliais, nemoka mokesčių JAV valdžiai, bet ir nereikalauja jokių paslaugų. Tačiau asmeninė laisvė ribojama, nariai privalo vesti. Amišai iškovojo teisę leisti savo vaikams mokytis tik iki 14 metų, aiškindami, jog tolesnis mokymasis jiems yra nereikalingas ir nedera su jų religiniais įsitikinimais. JAV Aukščiausiasis Teismas jiems suteikė laisvę likti tamsiems. Teoriškai visų šių uždarų kultūrų nariai turi teisę palikti savo bendruomenę, bet jiems būtų nepaprastai sunku šią teisę paversti tikrove, nes jie psichologiškai priklausomi nuo bendruomenės ir nėra pasirengę gyventi savarankiškai.

 

Net jei tapatybę pabrėžiančios kultūros turėtų būti palaikomos, reikia klausti, ar Brexit, Trumpo, Marine Le Pen šalininkai turi savitą kultūrą. Neginčytina, kad amišai, ultraortodoksai žydai, itin pamaldūs musulmonai turi tokią kultūrą. Jie išsiskiria savo išvaizda, apranga, mitybos ir bendravimo normomis, jie linkę užsisklęsti savyje, atsiriboti nuo platesnio pasaulio, į kurį dažnai žiūri įtariai. Sulauktume ganėtinai vienodų atsakymų, jei paklaustume, kas jiems svarbu, kuo jie skiriasi nuo kitų, kaip jie save įsivaizduoja ir apsibrėžia.

 

Tradicinio gyvenimo gynėjų padėtis kita. Kartais teigiama, kad Vakarų Europos šalių, Kanados, JAV gyvenimo būdai yra tiek supanašėję, kad skiriamieji tautų gyvensenos bruožai tiek atskiesti visokiausių bendrumų, kad tiksliau kalbėti apie vieną bendrą vakarietišką kultūrą, užuot pabrėžus tautinių kultūrų savitumus. Bene visi dėvi džinsus, seka naujausias madas iš „Zara“, valgo mėsainius, picą, kebabus ir sušius, geria kavą ir vyną, klausosi tų pačių ar labai panašių dainų, žiūri tuos pačius filmus, tuo pačiu stiliumi kerpa plaukus ir t. t. Per pastaruosius 30 metų išorinis vakariečių gyvenimo būdas gerokai suvienodėjo. Ir mąstysena neliko nepaliesta. Žemyno jaunimas yra pakantesnis, bet ir labiau abejingas negu jų tėvai. Ne viskas ištirpo bendrame katile, dar egzistuoja skirtingos nacionalinės kultūros, ryškiausiai įkūnytos gimtojoje kalboje. Kas kalba lietuviškai, išskyrus lietuvius, estiškai, išskyrus estus? Lietuviai turi ne tik savo poetus ir rašytojus, bet ir savitus, tegul ir sunkiai apibūdinamus charakterio bruožus. Manau, kad lietuviai šiek tiek skirtingai reaguoja į iššūkius ar padėtį negu italai, vokiečiai ar anglai. Istorikas Tony Judtas sakė: „Aš esu anglas, ir mes neužsiimame nuotaikos kėlimu (don’t do uplifting)“. Lietuvis taip net nepagalvotų.

 

Tarkime, kad yra toks dalykas, kaip anglų ar lietuvių kultūra, tegul nuolat kintanti ir ne visų tautiečių lygiai pasisavinama. Bet vis tiek sulauktume įvairių atsakymų į klausimus, kas yra lietuviškumas, kokie pagrindiniai lietuvių bruožai, kuo lietuviai saviti, ką turėtų žinoti lietuvis ar kitatautis, siekiantis Lietuvos pilietybės. Veikiausiai būtų paminėta, kad krepšinis yra lietuvių antroji religija, kad LDK buvo galinga valstybė, kad lietuviai entuziastingai švenčia Jonines, linkę į melancholiją, valgo cepelinus. Kitaip tariant, sulauktume padrikų pastebėjimų kratinio. Ne kiek lengviau apibūdinti „vokiškumą“. Atskiros Vokietijos žemės rengė testus siekiantiems įgyti leidimą gyventi arba pilietybę. Vienos žemės teikė klausimus, labai susietus su vertybėmis arba „vokišku gyvenimo būdu“, pavyzdžiui, kaip reaguoti, jei sūnus praneša esąs homoseksualas; ką daryti, jei dukra nori rengtis kaip kitos vokietės. Kitos žemės daugiau dėmesio skyrė sausiems faktams, pavyzdžiui, kas yra Kantas, Beethovenas, Oliveris Kahnas. Bet tvirto konsensuso nėra.

 

Kartais aiškinama, kad ieškant skiriamųjų bruožų reikia skirti dėmesio ne tik kultūrai apskritai, bet ir politinei kultūrai, jos principams ir praktikai. Prancūziškumą esą lemia ne tik prancūzų kalba ir aukštoji kultūra, šalies istorija, bet ir įsipareigojimas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos principams, dabar ir sekuliarizmui (Laicete), o ne pomėgis vynui, sūriui, elegantiškiems rūbams. Būti britu reiškia gerbti įstatymus, parlamentą ir demokratiją, žmogaus teises, pakantumą, tradicines politines vertybes ir jas palaikančias institucijas. Nebūtina būti futbolo sirgaliumi ar vietos bare po darbo išgerti alaus. Politinės kultūros elementų pabrėžimas turi ne tik savo pliusų, bet ir minusų. Filosofas Davidas Milleris pažymi, kad įstatymų, parlamento, demokratijos ir žmogaus teisių gerbimas nėra skiriamieji kurios nors tautinės kultūros bruožai, bet veikiau rodo, kad šias vertybes palaikantis žmogus yra liberalas, o ne fašistas ar anarchistas; politinių principų nesą gana, dar reikia sukurti ir išvystyti bendrą tautinę tapatybę, norint sutelkti gyventojus ir stiprinti demokratiją. Bet jis netiesiogiai sau prieštarauja teigdamas, jog konstitucija negalės būti britų vienybės šaltinis, kol ji nėra modernizuota ir kodifikuota. Juk, įgyvendinant jo pasiūlymą, būtų pašalintas vienas iš svarbiausių skirtumų tarp Jungtinės Karalystės ir jos kaimynių, taigi vienas svarbesnių „britiškumo“ bruožų.

 

Šiomis aplinkybėmis nelabai tikslu kalbėti apie daugumos teisę išsaugoti savo tapatybę, kertinį savo asmenybės akmenį. Kokia yra ta tapatybė, jei nežinai jos turinio ir neaišku, ką reikia palaikyti. Du kaimynai gali gyventi beveik taip pat, lygiai sentimentaliai prisiminti jaunystės aplinką, bet vieną labiau jaudina didėjantis svetimtaučių procentas, o kitas santūriau reaguoja į pokyčius. Skiriasi ne jų kultūros, o jų politinės pažiūros, išankstinės nuostatos, pakantumo koeficientas. Vieni labiau linkę priimti imigrantus, kiti nori užkirsti jiems kelią. Tai ne kultūros palaikymo, o politikos klausimas, sprendžiamas balsavimu konstitucijos rėmuose.

 

Negalima neigti, kad Vakaruose kinta požiūris į migraciją. Prisideda įvairūs veiksniai – musulmonų terorizmas, gyvenimo lygio ir ūkio merdėjimas, tradicinių politinių partijų neveiksmingumas. Vis labiau pastebimas elito gebėjimas atsiriboti nuo problemų, su kuriomis turi grumtis paprasti piliečiai. Atvirų durų politiką ir pakantumą palaiko visuomenės grietinėlė, bet imigracijos naštą neša eiliniai piliečiai. Į jų gyvenamuosius rajonus atsikrausto daugelis imigrantų, jų vaikai lanko mokyklas, kuriose mokslo lygis smunka, nes jas lanko vietos kalbą silpnai mokantys naujų atvykėlių vaikai. Ilgainiui daugumos atstovai nutaria gyventi kitur, ir susikuria imigrantų getas. Segregacija nėra tik rasizmo išdava. Vaikų ateitis didele dalimi priklauso nuo išsilavinimo, tad retas tėvas leis vaikui lankyti neadekvačią mokyklą, jei tam esama alternatyvų. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Thomas Schellingas seniai įrodė, kad net ir kukli preferencija gyventi tarp savųjų – nesvarbu, ar jie apibrėžiami pagal rasę, tautiškumą, profesinę arba ekonominę būklę – priveda prie segregacijos. Tarkime, vieni žmonės nori, jog ne daugiau kaip penktadalis jų kaimynų būtų kitos rasės, antri – kad ne daugiau negu trečdalis, treti – kad tik pusė. Pirmiesiems išsikrausčius, atvyks pakankamai naujų atvykėlių, kad antroji grupė pakels kojas, ilgainiui – ir tolerantiškai nusiteikusieji trečios grupės atstovai.

 

Šios problemos nekyla elitui ir pasiturintiesiems. Jie gyvena turtinguose rajonuose, kur namų kainos neįkandamos paprastiems mirtingiesiems. Sirai bėgliai nebus apgyvendinami Turniškėse, jie nepirks būsto Didžiuosiuose Gulbinuose. Nei Hillary Clinton, nei Angela Merkel, nei interneto bendrovių vadovai, aktyviai palaikantys imigraciją, negyvens tarp paprastų migrantų, su jais kasdien nebendraus. Elito vaikai lanko privačias, elitines mokyklas ar išskirtines valstybines mokyklas. Baracko Obamos dvi mergaitės ėjo į privačias mokyklas, kaip ir Billo Clintono duktė. Elitas praktikuoja savitą „vidinę migraciją“, savo turtais sukurdamas privačias gerovės saleles. Ši vidaus migracija skatina kitus priešintis išorės migracijai.

 

http://www.tspmi.vu.lt/tinklarastis/2017/02/k-girnius-daugumos-teises/#more-4004

 

Naujas „Six Flags Great America“ atrakcionas
Sumažės „Kohl's“ parduotuvių plotai
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2017 spalio 23, Pirmadienis