AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Joniams ir Jonėms

 

Šį Kazio Binkio eilėraštį skiriu mūsų     

Joniams ir Jonėms.

 

Kadangi šiandieną sutemus iš miškų

išvaroma, tai paparčio žiedą reikėtų

ieškoti svirneliuose.

 

 

GĖLĖS IŠ ŠIENO

 

Aš surinksiu alei vieną

Visus pievų žiedelius

Iš nupiauto rytą šieno,

Ir svirnelio kampelius

Jų galvutėm išdabinsiu

         O kai grįš jis iš lankos

         Ir prie kiemo apsistos,

         Aš jį tyliai prakalbinsiu

         Ir svirnelin pavadinsiu

         Atsikvėpti nuo kaitros.

O dėl to, kad sužinočiau,

Ar jis myli kiek mane,

Kai paklaus manęs, dėl ko čia

Tie žiedeliai balzgani,

Taip pat žydi, kaip lankoje,

Ir taip kvepia kaip šile,

Nesakysiu, kad dėl jo jie.

         Tik užminsiu, kad atjoja

         Man bernužis iš toli...

         Ir žiūrėsiu tylumoje

         Į jo veidą, į akis,

         Kol man jos tik pasakys,

         Ką jis mąsto, ką dūmoja

         Apie tą, kuris atjoja...

Jeigu veidas, greit nubalęs,

Staiga rausti vėl pradės,

Jeigu lūpos lyg gėlelės

Nejučiomis sudrebės

Ir be vilties nusiminęs

Jis nuleis žemyn akis

Ir “sudiev” man pasakys, -

         Oi, tada aš prie krūtinės

         Jį priglausiu taip tvirtai,

         Taip meiliai jam pasakysiu,

         Kad jis vienas man tiktai.

         Ir širdyje, ir mintyse;

         Kad žiedeliai tie iš šieno,

         Anksti rytą sulig diena,

         Rūpestingai atrasti

         Ir svirnelin dėl jo vieno,

         Dėl meilužio sunešti...

Bet...jei jis nenusimintų

Ir juokais tik paverstų

Mano žodžių tiesią mintį, -

Oi, tada jau nuraminti

Nieks manęs neb’įstengtų,

Nieks tada nesužinotų,

Kam tos gėlės iš lankos

Čia tarp sienų samanotų,

Lyg lankoj dailiai marguotų,

Niekas, niekas, niekados...

 

                                    Kazys Binkis   

 

               ****************

 

Senjorams, kuriems paparčio žiedo ieškojimas

gali sudaryti sunkumų, kviečiu juos kartu su

vaidilomis mintyse pabuvoti ant Rambyno

kalno ir išgirsti jų kalbą, įsakymą mums.

 

 

ANT RAMBYNO KALNO

 

Ant Rambyno kalno, aš kada sėdėjau,

Ir į krašto tolius, Nemuną žiūrėjau:

Kai jo žydrios bangos šviesomis žerėjo,

Kai kalneliai, slėniai vasarą žydėjo.

 

Senelį, žilabarzdį, aš tenai regėjau,

Ką jis man kalbėjo, aš gerai girdėjau:

Kad ugnis įkaito, aukuras liepsnojo,

Kai tos minių minios ten tada stovėjo.

 

Kai vaidila senas dievų norus pildė,

Ir į karą šventą, visus gintis šaukė:

Kai taika mieloji, šeimų džiaugsmai dingo,

Kai kardais ir kryžiais žmones čia naikino.

 

 

                                                     R. Vilius    

River Forest atsidarė nauja maisto parduotuvė
Laikinai užsidarys „Sears“ parduotuvė Oakbrooko pr...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
Antradienis, 17 Rugsėjis 2019