AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Čikagos lituanistinė mokykla atšventė Vėlines

Čikagos lituanistinė mokykla atšventė Vėlines

Lapkritis – mėnuo, kurio metu įvyksta ypatingas pasikeitimas ne tik gamtoje, bet ir žmogaus dvasioje. Juk taip dažnai vėlyvo rudens vakarais namuose norisi jaukios šviesos bei šilumos. Norisi užsidegti žvake. Tada mūsų širdys tarsi suklūsta, įvyksta nenusakomas virsmas, paslaptinga būsena užlieja kūną. Pasineriam lyg į paslaptį, savas mintis, apmąstymus ir dažniausiai aplanko nepaaiškinamas ilgesys,  kartais toks aiškus ir stiprus, atrodo, lyg saujoj jį spaustum arba prie širdies glaustum lyg brangiausią, artimiausią žmogų. Artėjant Vėlinėms užplūsta būsena, kai daugelis susimąstome apie gyvenimo prasmę, prisimename Anapilin iškeliavusius artimuosius. . Norisi juos apglėbti prisiminimais bei aplankyti meiles rūpesčiu.

Prisiminimų bei ilgesio vedini daugelis Lietuvoje aplanko kapus, ruošia juos Vėlinėms. Tie, kurie neturi galimybės aplankyti kapų, širdyse nešioja pačius gražiausius prisiminimus, pagarbą iškeliavusiems.

Vėlines – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Tai yra vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą. Tai šventė, kai  tikime nenutrūkstamu ryšiu tarp mūsų čia esančiųjų, ir brangių, mylimų išėjusių Anapilin. Sakralumas apgaubia šią dieną.

Vėlines lietuviai pradejo švęsti  jau gilioje senovėje. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, vėliau ji bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko.  Per Vėlines būdavo paprotys pasakoti šiurpias istorijas apie mirusiuosius, todėl Vėlinės dažniausiai asocijuojasi su nejaukia paslaptim.

Tačiau lietuvių  religijotyrininkas, mitologas Dainius Ražauskas apie Vėlines rašo:

“Ši šventė labai graži, nors paslaptingo baugumo joje gal ir esama. Bet tai ne prieštaravimas. Nuo išorinio pasaulio grėsmių mes galime atsitraukti į vidinį pasaulį, bet jeigu, pavyzdžiui, turime nešvarią sąžinę, tas vidinis pasaulis mus gali gąsdinti. Tada bandome visaip pabrėžti išorinį gyvenimą. Metų ratas šiapus ir anapus – tai tarsi išorinio ir vidinio pasaulio metaforos. Ir medžių, nors išoriniame pasaulyje jie apmiršta, numeta lapus, kuriais skleidėsi išorėn, gyvybė visai nepradingsta, o susitelkia į vidų. Galima sakyti, kad ir mes panašiai tuo laiku susitelkiame į vidų. Tai sugrįžimas į save. Todėl žmogui, kuris to savo vidaus bijo, tikrai gali būti baisu.

Šitaip galima suprasti ir Vėlines, ir net pačią mirtį. Mirtį ne kaip ko nors pabaigą, o kaip įžengimą į savo vidų, susidūrimą su vidiniu pasauliu – tarsi atsidurtum nuogas prieš veidrodį. Visas metų laikas nuo Vėlinių ligi Velykų skirtas atsigręžti, sugrįžti, panirti į save. Juk senovėje žemdirbiai žiemą laukų darbų nedirbdavo, jie būdavo priversti burtis po stogu, prie ugnies ir norom nenorom susitelkti į save, į dvasią. Tai pasakų, sakmių sekimo, mįslių minimo laikas – senosios tradicijos, dvasinės kultūros laikas. Pusmetis, pačios gamtos skirtas dvasinei kultūrai, vidiniam pasauliui”.

      Čikagos lituanistinės mokyklos Vėlinių tradicijos taipogi neaplenkė. Lapkričio 3-iąją vestibiulyje uždegtos žvakelės, Vėlinių mielas kampelis, papuoštas renginių organizatorės Sandros Krumhorn ir jos padėjėjų, kvietė visus stabtelėti ir trumpai apmąstyti, kokia prasminga ir graži šventė vyko lapkričio 1-ąją dieną. Vaikai, mokytojai, jų tėveliai turėjo galimybę prisiliesti prie šios tradicijos puoselėjimo, tęsimo bei perdavimo jaunajai kartai. Tai žinia, jungianti gyvuosius ir Amžinybėn iškeliavusiuosius. Brangius, artimus, mylimus, mielus ir niekada nepamirštamus. Uždegtos žvakelės tarsi liudijo, jog jaunoji karta toliau tęsia šią tradiciją, pasąmonėje vildamiesi, kad ir jiems kada nors išėjusiems, kas nors uždegs atminimo žvakelę.

    Klasėse daugelis mokytojų pakalbėjo apie Vėlines, jų svarbą bei prasmę .Kiek daug vaikai žino apie šią šventę. Ačiū tėveliams, mokytojams, kad jie supažindina su Vėlinių tradicijomis.  

     Vaikams buvo pranešta, jog vyks Šv. Mišios Vėlinių proga. Visi mokiniai, jų tėveliai, mokytojai buvo kviečiami bendrai maldai.

Taip pat jau daugelį metu tęsiama graži tradicija – vaikai galėjo atsinešti mirusiųjų artimųjų nuotraukas. Šv. Mišių metu jos dailiai puošė bažnyčios Altorių. Taip buvo parodomas pavyzdys vaikams – toliau gerbti ir prisiminti artimus, uždegti žvakelę ne tik ant kapų, bet ir sielose.
   Šv. Mišias laikė kunigas J. Kelpša. Jis, kaip visada, nestokojo gerų, šiltų žodžių vaikams, mokytojams, tėveliams. Ragino padėkoti už gyvus artimuosius ir prisiminti iškeliavusiuos.

Muzikos mokytoja D.Gedvilienė giesmėmis suvirpino dalyvavusiųjų širdis. Jai pritarė gausus būrys vaikų. Seselė Laimutė savo šildančia šypsena kvietė aktyviai įsijungti į maldą.

Toks įsimintinas ir prasmingas prabėgo dar vienas šeštadienis.

Lai ilgai dega vėjo bei laiko neužpučiamos Vėlinių žvakutės, kartodamos žodžius: ”Kas buvom mes, tuo esat jūs, kas esam mes, tuo būsit jus…”.

Mokytoja Simona Norgėlaitė

 

 

Vėlinių vakarą žibėjo daug šviesos,

Kaip danguje žvaigždžių vidurnakty giedriam,

Abipus vieškelio – dvi eilės angelų,

Tokių baltų baltų, su saulėm rankose.

Praėjo daug žmonių: jaunuolių ir senų;

Visi šypsojo man nuoširdžiai kaip vaikai.

Dar žymės širdyse užgijusių žaizdų,

O akyse šviesa – palaimos spinduliai.

Praėjo jie visi, man brangūs, artimi,

Ir aš vienų viena sutemusiam kely.

Vėlinių vakarą… Nuo angelo delnų

Nukritusi žvaigždė riedėjo vieškeliu.

Į šalį tolimą, į nepasiekiamą. 

 

   Salomėja Nėris

 



      





         





100-mečio kodavimo valanda praėjo sėkmingai
Literatūrinės veiklos akcentai Rokiškyje
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2018 gruodžio 13, Ketvirtadienis