AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Ar galima mūsų dienomis sveikai maitintis

Ar galima mūsų dienomis sveikai maitintis

 

Ką jūs galvojate apie ekologinius produktus?

Ekologinių produktų šiuolaikiniuose maistprekių (maisto produktų pakaitalų) pardavyklose (gavnopoliuose - Lietuvos vaikų ir jaunimo terminas) iš vis nėra, yra tik biomasei skirti brangūs maistprekės, tinkamos valgymui. Niekšai, pamatę, kad žmonėms parūpo maitintis sveikai, suprasdami, kad jau 90% lietuvių tautos yra virtę biomase, jiems lengvai įteigė, kad „ekologiniai“ maisto produktai yra ypatingai brangūs.

Iš tiesų, jei javai, daržovės, vaisiai, uogos yra auginamos gamtiniu būdu, jų auginimo  kaštai, sąnaudos sumažėja daugiau nei dvigubai, todėl ir tikri ekologiniai maisto produktai privalo būti bent du kartus pigesni už chemizuotus ir sveikatai pavojingus.

O tai, kad ir Tu žurnaliste, ir Tu skaitytojau jau esi toje 90% tapusioje biomasėje, įrodo tai, jog maisto produktus supranti, tik tuos, kurie yra maistprekių (maisto produktų pakaitalų) pardavyklose - gavnopoliuose. Tai žino šių pardavyklų savininkai ir todėl Lietuvoje maistprekės (pakaitalai) yra žymiai brangesni, nei kitose šalyse, - pelno siekiantys žino ir yra įsitikinę, kad biomasė jau virto bijomase ir niekada neprotestuoja ir neprotestuos, nesupranta ir nebesupras, kas yra boikotas, o maisto produktų pakaitalus kaip pirko, taip ir pirks tik maistprekių pardavyklose.

Net užsienio firmos, kurios gamina maisto produktus, gėrimus, žino, kad beveik visi lietuviai yra neišmanėliai ir todėl Lietuvai gamina iš atliekų arba brokuotas maistprekes parduoda supirkėjams pusvelčiui, o pastarieji tą niekalą brangiai perparduoda lietuviams varguoliams.

Net kokybiško vyno Lietuvoje jau nebėra. Jokio skirtumo nėra tarp 4 litus kainuojančio spirituoto vyno „rašalo“, skirto biomasei girtuokliams ir 40 litų kainuojančio sulfiduoto sauso vyno, skirto nukvailėjusiai biomasei, manančiai, kad jie yra „elitas“.

Apie sulfiduotus vynus geriausiai yra pasakęs garsus Prancūzijos vynuogynų savininkas, vyno gamintojas ir restoranų savininkas, žymus maisto ir gėrimų gurmė. Jis teigia, kad tikram, garbingam vyndariui net į galvą negali ateiti mintis savo vyną brandinti ne ąžuolinėse statinėse ar jį sulfiduoti.  Sulfidavimas pagal jį yra tas pat, kaip vaišinant draugus vynu, prieš tai į jį prišikti...

Ir dar – aplankiau visas Lietuvoje esančias bio, eko ir kitaip pasivadinusias krautuvėles, kurios prekiauja vadinamais ekologiniais (organiniais) maisto produktais, gėrimais ir kosmetika. Gražiai įpakuoti, visokiais Europos Sąjungos ir savo šalių eko ir bio ženkliukais bei logotipais apkabinėti spalvingi įpakavimai rodo, kad šitos ypatingai brangios prekės jokiu būdu nėra tuo, kuo pavadintos, o tik turtingų durnių pinigų viliotiniai...

Pavyzdžiui, tikri sveiki miltai po mėnesio pradeda gesti, o čia parduodami bio, eko ar kitaip pagaminti „miltai“ negenda net kelis metus, o biokosmetika savo chemine sudėtimi yra tokia pat, kaip ir visa kita. Skiriasi tik kaina.   

Kaip Jūs vertinate žaliavalgystę?

Sveikinu ir giriu už pastangas diegti žaliavalgystę, - tai mūsų tautos ateitis(?), bet su vienintele būtina sąlyga, kad daržoves, vaisus, sėklas ir riešutus valgytojai arba šio maisto propaguotojai, „mokytojai“, gamintojai patys auginsis gamtiniu organiniu būdu.

Mūsų dienų išsigimėliškas žaliavalgių mulkinimas yra tai, kad maistprekių pardavyklose tikrų daržovių, vaisių, uogų, organinių sėklų, riešutų ir net grybų nebuvo, nėra ir būti negali. Maistprekių pardavyklose parduodami tik genetiniai modifikuoti, auginami šiltnamiuose hidroponiniuose cheminių trąšų tirpaluose arba negyvose žemėse (lankydamiesi Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Turkijoje, Vokietijoje galite akivaizdžiai įsitikinti kaip alyvmedžių, citrusinių, daržovių, vynuogynų, riešutmedžių augimviečių dirvose jau daugelį metų neauga jokia žolytė...)

Šių dienų maistprekių pardavyklose parduodamų daržovių, vaisių, uogų, sėklų ir riešutų cheminė sudėti yra taip pakitusi, kad net negali būti siūloma visaverčiai sveikai mitybai. O JAV, Kinijoje, beje, jau ir visame pasaulyje auginami genetiniai modifikuoti visi be išimties sojų gaminiai, arachiso riešutai, kukurūzai, ryžiai, rapsai, dalis bulvių (kad nejuoduotų), ir t.t. turi būti išimti iš prekybos, nes jie yra SVEIKATAI PAVOJINGI IR NUODINGI.

 Europos sąjungos leidžiami ir uolių Lietuvos idiotų valdininkų-činovnikų įteisinti ir leidžiami Lietuvoje auginti genetiškai modifikuoti kukurūzai (o kitokių pasaulyje nėra ir būti jau nebegali) yra mirtinai pavojingi, nes sukelia vėžį, tai įrodė daugelio pasaulio šalių mokslininkai. Štai kaip nuotraukoje šiurpiai atrodo kukurūzais šertos žiurkės, kurios po kelių dienų maitinimo genetiškai modifikuotais kukurūzais susirgo vėžiu...

Apie kokią ES įtaką lietuvių maisto kultūrai galima kalbėti, kai iš Briuselio ateina žmoniją naikinančios direktyvos ir įsakymai, o mūsų Žemės ūkio ministerijos ir net Ekoagros uolūs, paslaugus klerkai strimgalviais  puola vykdyti bukagalviškus nurodymus. Jie net nesugeba suprasti, kad maistprekių gamintojų, pardavyklų ir vaistų gamintojų bei vaistinių karteliai – kartokratai iš tiesų vykdo tik žmonijos genocidą...

Deja, „žaliavalgystės“ propaguotojai nesimokė biologijos, mikrobiologijos, organinės chemijos, biochemijos ir todėl nesupranta ir jokiu būdu negali suprasti ką mūsų dienomis galima valgyti sveikam maitinimuisi. Patyrinėjęs dažną „žaliavalgių“ siūlomo valgio receptą, matau, kad „žaliavalgystės“ apologetai neįsivaizduoja, kaip receptų sudėtinės dalys (ingredientai) cheminiai sąveikauja vienas su kitu, kokios vyksta cheminės reakcijos pakliuvus į žmogaus organizmą.

Apie tokias aukštas materijas, kaip ir kokias funkcijas žmogaus organizme atlieka vienoks ar kitos organas, ką ten veikia kraujas, kam tarnauja limfa net kalbėti neįmanoma, nes ir „žaliavalgystės“, ir „sveikos mitybos“ skelbėjai iš tiesų yra mažamoksliai ir supratimą apie „sveiką mitybą“ turi prisigraibę iš interneto. O ten jūsų domei kol kas galima rasti tik neišmanėliškus kliedesius, pseudožinių kloaką ir profanų kliedesius, kuriuos skatina bei platina pasaulinė maistprekių gamintojų ir pardavėjų kartokratų klika.

Šios klikos svarbiausias dalykas – žaliaėdžių ir mėsėdžių supriešinimas. Žaliavalgiai kaltina mėsėdžius, kad jie valgo gyvūnus, o patys maitinasi kur kas senesnio, aukštesnio ir tauresnio išsivystymo augalais bei grybais, kurie suvokia informaciją, perteikia ją ir augalams, ir gyviams, jaučia skausmą, moka apsiginti nuo jiems nereikalingų kenkėjų, ligų, puikiai tarpusavyje bendrauja ir taikiai santykiauja (apie tai esu rašęs žurnale „Mūsų gamta“ 1980 m., Nr.10 straipsnyje „Medžiai kaip žmonės“). Žmonija tokio išsivystymo lygio dar net nėra pasiekusi, o žaliavalgiai turėtų pagalvoti ar tikrai jie yra geresni už mėsėdžius...

VISIEMS ŽALIAVALGIAMS, VEGANAMS IR VEGETARAMS REIKĖTŲ ĮSIDĖTI GALVON, KAD JIE MAITINASI GYVOMIS BŪTYBĖMIS (AUGALAI KELIASDEŠIMT KARTŲ GERIAU SUVOKIA INFORMACIJĄ, JAUČIA IR KENČIA SKAUSMĄ, JAUČIA ŽMONIŲ EMOCIJAS, DALINASI ŠIAIS DALYKAIS SU KITAIS AUGALAIS). MOKA APSIGINTI NUO LIGŲ IR KENKĖJŲ. JEIGU PROTINGUMO SĄVOKĄ SUVOKIAME KAIP GEBĖJIMĄ SPRĘSTI PROBLEMAS, TUOMET AUGALAI TIKRAI YRA PROTINGI. MES DAŽNAI VISKĄ VERTINAME PAGAL SAVE: JEIGU AUGALAS NETURI SMEGENŲ, NERVŲ, TARSI JIS TURĖTŲ NEREAGUOTI IR NEPRISIMINTI. TAČIAU MOKSLAS ĮRODĖ IR TOLIAU DAR LABIAU TVIRTINA, KAD AUGALAI TURI AUKŠTESNIO LYGIO NEGU ŽMOGAUS KOMUNIKACINIŲ GEBĖJIMŲ, TAD GARBINTI ŽALIAVALGYSTĘ YRA NE TIK MAITINIMOSI KLASTOTĖ, BET ŠVENTVAGIŠKAS IR TODĖL NIEKŠIŠKIAUSIAS ĮSITIKINIMAS...

Internete randame daug skelbimų kaip sveikai maitintis, siūlo įvairių dietų, gydančio maitinimo ir visokių sveikų valgių.

Žmonėse yra ypatingai didelė grupė lengvatikių (apie 90 procentų), kuriems ypatingai patinka būti mulkinamais, apgaudinėjamais, būtent tuo įvairūs šarlatanai ir naudojasi.

Šiandien žiniasklaida urmu skelbia apie madingą, visoms „žvaigždieems“, „elittttui“ būtiną maitinimąsi „sveiku maistu“. Ir to „sveiko maisto“ propaguotojai „dietologai“, skelbėjai, valgyklų įkūrėjai patys neužaugina nė vieno gramo maisto, o perka arba siūlo, TV ir radijuje  laidose laido savo koseres kitiems pirkti parduotuvėse parduodamą ėdalą.

Genetiniai modifikuotų sojų tofu, genetiniai modifikuotų maisto produktų maisto papildai, chemikalais apdirbti ryžiai, žirniai, didžirniai (kažkokios neišmanėlio paversti avinžirniais), lęšiai, pupelės, grūdai ir net grikiai bei valgiai iš jų, chemikalais prieš pelėsius ir vabzdžius apdoroti džiovinti riešutai, vaisiai ir uogos, cheminiai „sveikų“ kokteilių kvėpikliai (aromatoriai), hidroponiniuose šiltnamiuose cheminėmis trąšomis augintos daržovės, chemikalais apdoroti bei nokinti vaisiai bei uogos jokia sveika mityba net nekvepia. Net lietuviški obuoliai ir tai kasmet bent du kartus yra nupurškiami pesticidais prieš kenkėjus... O viskas, kas parduodama gražiai įpakuotose „ekologinių prekių“ pardavyklose, jokiu būdu nėra ekologiniai, organiniai maisto produktai ir gėrimai, o tik mulkių durninimas ir pasipinigavimas...

Nors ir skaniai kvepiančios, tačiau iš tiesų tik cheminių puriklių, standiklių, kvapiklių, spalvikių ir kitokio cheminio išmislo prikimšta konditerija: bandelės, pyragėliai, pyragaičiai, tortai, keksai ir keksiukai bei kitokiais užsienietiškais pavadinimais kepiniai patiekiami su malta cikorine kava siuse ar arbatžolių broko popiermaišių arbata cheminiuose plastmasės puodeliuose yra ypatingai kvapus ir viliojantis, diegiantis priklausomybę moterims, vaikams, jaunimui nuodas...Daugiausia žudančios chemijos nuodingų priedų ir sau, ir savo vaikams, ir kitiems sukrauna mažosios kepyklėlės...

Bet užtenka tik paskelbti, kad vienoje ar kitoje vietoje gaminami „sveiki valgiai‘, kai minios mėgstančiųjų būti „madingai“ apmulkintais, užplūsta krauti į save nuodus...

Išstudijavau skaitmeninėje erdvėje beveik visus siūlomus „sveiko maisto“ receptus ir kompetentingai galiu pareikšti, kad jie visi yra labiau pavojingi žmonių nei įprasti maisto produktai, nes didžiuma maisto produktų ir prieskonių jau yra genetiniai modifikuoti, jų auginimui, apdorojimui ir saugojimui naudojami net žmogaus sveikatai pavojingi chemikalai.

Ir kol sveikos mitybos skelbėjas man akivaizdžiai neįrodys, kad pats savo rankomis gamtiniu būdu neužsiaugino augalėlio, žolelės, pats ją čia pat šviežiai apdorojo, paruošė ir pats maitinasi ar kitiems siūlo, tol sakiau ir sakysiu, kad kalbos apie sveiką mitybą yra nebe šarlataniškas, o nusikalstamas jau apmulkintos tautos mulkinimas.

Beje, kiekvieną kąsnį užgerti gėralu įsivedė tingūs amerikiečių ėdrūnai. Psichiniai normalus žmogus kiekvieną kąsnį privalo kramtyti mažiausiai bent 20-30 kartų, kad burnoje susidarytų seilės, kurios prisideda ir prie maisto virškinimo burnoje, ir kąsnį sudrėkina, kad jis lengvai stemple nukeliautų į skrandį. Kai kąsnis ryjamas tik kelis kartus pakramčius, jis yra sprangus, užstringa stemplėje ir valgytojas pradeda žagsėti, net dusti, suprantama, tada tinginiui ėdikui reikia gerti vandenį ar kitokį gėralą, kad suvilgytų kąsnį ir padėtų stemplei jį lengvai nustumti į skrandį.

Amerikiečių ėdrūnai, kurie, kaip ir kiekvienas amerikietis, yra apsėsti manijos kiekvieną maisto kąsnį užgerti gėralu. Ši tinginių durna mada jau įsibrovė į Lietuvą, juolab, kad ypatingai skatina agresyvi nuodingų ar pusiau nuodingų gėralų gamintojai ir pardavėjai. Pagalvokite kodėl limonadai pas mus kainuoja pigiau negu vanduo, - gal tada mąstymo klapanėliai daug kam atsidarys ir nebenuodysite savo vaikelių spalvingai nuodingais gėralais.

Pagal kokius kriterijus nusprendžiama vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu?

Ne nacionalinius kriterijus, o tautinius rodiklius nustačiau dar 2002 metais ir paskelbiau per VšĮ „Ekologinė Tėvynė“:

Amžiaus rodiklis. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 100 metų.

Maisto produktų kilmės rodiklis. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.

Istorijos rodiklis. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 100 metų.

Į profanams ir diletantams skirtą Vikipediją arba pergalingai septynias klases baigęs pagalbinės mokyklos  mokinys arba kažkoks Lietuvos kultūros kenkėjas sukėlė tokį ĖDALŲ jovalą, tokią įvairių amžių, būtų ir nebūtų reiškinių ŠIUKŠLYNĄ, kad skaičiusiam tą klaidinančią informaciją apie Lietuvos kulinariją, apie lietuvių maitinimąsi ir mitybą, belieka tik stebėtis, kas tai per bukapročių tauta, kad patys apie save idiotiškų anekdotų lygio blėnis skleidžia...

O juk iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar dar kokių dar tik besiformuojančių tautinių darinių kaip poloviečiai-poliakai, valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių euroindiečių sarmatų. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, poliakai, ukrainiečiai, belorusai), apsigyvenę arba gyvenę, bet suslavėję mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.

Mūsų protėviai su išvystyta žemdirbyste, gyvulininkyste, valstybės valdymu, kariuomenės organizavimu, kelių tiesimu ir prekybos kelių apsauga, atsikėlę iš Antalijos (dabar Turkija), apsigyveno ir gyveno 6 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Erelio (Uralo) kalnų iki Sarmatų (Karpatų) kalnų ir Dunojaus ir nuo Auksinės (Juodosios) jūros iki Sarmatų (Baltijos) jūros Suomių įlankos.

Slavų gentys susiformavo tik VI amžiuje po Kristaus, lytiniai sumišus vietinių alanų gentims su ateiviais klajokliais hunais. Totoriai sarmatų žemes pasiekė XII amžiuje, žydai į Lietuvos karalystę buvo atkelti Lietuvos karaliaus Vytauto laikais. Todėl istoriniai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko (kaip negali diedukas išmokti anūko mitybos, jei dar net sūnus nėra gimęs ir duonos nevalgęs), atvirkščiai, atkakėliai (t.y. slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo ir gamybos būdus. Tas ypač sakytina apie žydus litvakus, gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi Talmude nurodyto košerinio (kashrut) maisto gamybos būdų.  

Žydams ypač būdinga svetimų virtuvių įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai, dar kitokią Libijos žydai, ketvirtą Kaukazo žydai, penktą komunistinės Rusijos žydai ir t.t., ir pan. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas šių dienų Izraelio valstybėje.

Gamybos būdo, patiekimo, vartojimo būdo rodiklių trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keli puslapiai skirtingų pozicijų.

 

 

Ir dar – aplankiau visas Lietuvoje esančias bio, eko ir kitaip pasivadinusias krautuvėles, kurios prekiauja vadinamais ekologiniais (organiniais) maisto produktais, gėrimais ir kosmetika. Gražiai įpakuoti, visokiais ženkliukais ir logotipais apkabinėti spalvingi įpakavimai rodo, kad šitos ypatingai brangios prekės jokiu būdu nėra tuo, kuo pavadintos, o tik turtingų durnių pinigų viliotiniai... Pavyzdžiui, tikri sveiki miltai po mėnesio pradeda gesti, o čia parduodami bio, eko ar kitaip pavadingi „miltai“ negenda net kelis metus...             

Sakykite, kokie pagrindinius patiekalai sudaro tradicinę nacionalinę lietuvišką virtuvę

Tradicinę Lietuvos tautine virtuvę sudaro aukštosios ir žemosios virtuvių valgiai ir gėrimai.

Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų,  Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje - 5% bajorų jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys gastronomijos, kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Lietuvos karalystėje anuomet buvo net 10% bajorų, tad Lietuvos aukštoji virtuvė gali tapti etalonu visai Europai. Tik čia reikia saugotis netikrų „žinovų“, kaip tūlas mužikiškos kilmės istorikas daktaras Rimvydas Laužikas, kuris savo knygoje „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (Briedis, 2014), neišmanydamas nei mūsų protėvių senovės bei Lietuvos karalystės būtovės, nei mūsų protėvių maisto produktų auginimo, gavybos, ruošimo, saugojimo, gamybos būdų ir dalykų (technologijos), pamėgdžiodamas, padlaižiaudamas poliakofilinei ir slavofilinei pasaulėžiūrai, savo knygoje sukrovė kalną asmeninės mužikiškos sąmonės sugalvotų nesąmonių...

...Šiandien Austrija, Danijos karalystė, Didžioji Britanija, Ispanijos karalystė, Italija, Šveicarija, Švedijos karalystė, Prancūzija, Vokietija ypač daug dėmesio skiria savo šalies gastronomijos, kulinarijos paveldui...

Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai.

LIETUVOS ŽEMĄJĄ VIRTUVĘ AŠ SKIRSTAU Į RYTŲ AUKŠTAIČIŲ, ŠIAURĖS AUKŠTAIČIŲ (SĖLIŲ) IR VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ; ŠIAURĖS DZŪKŲ IR PIETŲ DZŪKŲ; SŪDUVIŲ; ŽEMGALIŲ, ŠIAURĖS ŽEMAIČIŲ IR PIETŲ ŽEMAIČIŲ, KURŠIŲ ŽEMININKŲ, KURŠIŲ KOPININKŲ, KLAIPĖDOS KRAŠTO LIETUVININKŲ-ŠIŠIONIŠKIŲ IR PRŪSIJOS LIETUVININKŲ-BŪRŲ ATSKIRAS VIRTUVES. Ir nors tarybiniai istorikai teigia, kad tokio pasiskirstymo Lietuvoje jau nelikę, iš tiesų žmonių pasąmonėje, būtovėje, tradicijoje, tautodailėje ir mityboje šie skirtumai  yra pastebimai išlikę

Taigi, kaip matote, išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta. Nuspręskite apie ką konkrečiai norėtumėte žinoti.

Ar daug žmonių klysta vadindami tam tikrus patiekalus nacionaliniais lietuviškais patiekalais?

Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir komunistiniais laikais atsiradusio kefyro šaltibarščius vadina lietuviškais tautiniais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą užvežė Baltarusijos-Polšos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai (skarmaliai), po pirmojo karo traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų ir pan.

Lietuvoje gyvenę žydai litvakai, tokių prastvalgių nevartojo. Atvykstantys žydai lapsardokininkai (skarmaliai) cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį su žąsienos taukais, todėl juos galėdavo įsidėti ir paviržiui. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių kugelius.

Tarpukario Lietuvoje leistose kulinarijos knygose minimi išskirtinai bulvių kukuliai. Cepelinai Lietuvoje išplito po karo. Tarpukario Lietuvoje leistose kulinarijos knygose minimi išskirtinai bulvių kukuliai. Rusų okupacijos komunistiniais laikais kolūkinių bulvinių valgių valgyklų buvo tik trys: 1976 metais liepos 1 dieną Gargžduose duris atvėrė „Bulvė“, kuri buvo ruošiami kolūkinio kaimo valgiai: pieniška sriuba su bulviniais kukuliukais, cepelinai, kugelis, vėdarai su bulvėmis, bulviniai sklindžiai, bulvių rageliai, bulvių sklindžiai, Kėdainių sklindžiai, žemaitiški bulvių sklindžiai. „Bulvėje“ gaminamiems cepelinams kompozitorius Benjaminas Gorbulskis pagal Gargždų kultūros namų direktoriaus poeto Vytauto Rimavičiaus žodžius sukūrė dainą „Gargždų cepelinai“. Dainos populiarinimui buvo net išleista vinilinė plokštelė. Po metų Vilniuje Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvės pradžioje atvėrė duris „Lietuviškų valgių“ valgykla, kur buvo gaminami kolūkiniai bulviniai valgiai, o dar už metų Kaune Laisvės alėjoje prie Soboro. 1982 metais Klaipėdoje nepatogioje vietoje už Dailės kombinato gyvenamųjų namų kieme buvo įrengta specializuota bulvių valgių kavinė-valgykla, kur pietums valgyti cepelinus, kugelį ir vėdarus suvažiuodavo vos ne visi uostamiesčio gyventojai ir prie durų stovėjo ilgiausios eilės...

Ir tik praėjusio amžiaus 80-siais metais cepelinai atsirado garsiojoje Vilniaus „Šešupės“ valgykloje ir pradėjo plisti kolūkių, mažų miestelių bei didelių miestų savitarnos valgyklose. Daug kas iš Klaipėdos ir Gargždų pietauti važiuodavo į Vėžaičius, kur 1979 metais cepelinai buvo pradėti gaminti skanesni nei Gargžduose, nes „Bulvėje“ pakito cepelinų kokybę, skonis ir vaizdas. Tą patį galiu ir šiandien pasakyti, bulvių patiekalai čia neskanūs, purvinos išvaizdos, o kvapai tokie, kad čia po pirmo apsilankymo iš vis nesinori valgyti „Bulvėje“, nes nemaloniais virtuvės kvapais persisunkia net rūbai...

Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų žemaitiškų cepelinų nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų žemaitiškų cepelinų radau tik vienoje vietoje šalia Klaipėdos.

Net tie cepelinai, kurie vežami ir demonstruojami užsienio parodose yra tik prasta komunistiniai lietuviško „obščepito“ cepelinų nevykusi kopija, arba autentiškų lietuviškų cepelinų parodija, išsityčiojimas. Matyt tai daroma specialiai, kad sumenkinti ir paniekinti pasaulio žmonių akivaizdoje Lietuvos virtuvę. O juk būtent tokiems, vežamiems į užsienį valgiams turėtų būti griežta kontrolė, patvirtintos ir sertifikuotos gamybos technologijos.

Šiandien, kai Lietuvos kulinarijoje vyrauja profanacija (prie jos dabar agresyviai prisideda tūlas R. Laužikas), maisto gamybos diletantams, tokiems, kaip „Bernelių užeiga“, „Katpėdėlė“ valgius gaminantiems iš maisto produktų atliekų, leidžiama atstovauti Lietuvos kulinarijos paveldą užsienyje. Taip sumanyti ir tokiai veiklai leidimus išduoti gali tik korumpuoti Žemės ūkio ministerijos „činovnikai“, kuriems nusispjauti į garbę ir orumą!!!

Šaltibarščiai su komunistiniais laikais Lietuvoje atsiradusiu kefyru, suprantama, yra tikrų tikriausias komunistiniai lietuviško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu lietuvišku patiekalu neturi teisės.

Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad tai mūsų patiekalas. Tai visgi - kaip išsiaiškinti - kas nuo ko nusižiūrėjo?

Kas teigia, kad lietuviai cepelinus mokėsi gaminti Polšoje (Polonijoje), tas nežino, kad poliakai bulves auginti pradėjo net šimtą metų vėliau, nei lietuviai, o kai išmoko auginti, išmoko ir vokiškus kliockus gaminti, ir šiandien jų parduotuvių šaldytuvai prikrauti apvalių kliockų, kurie gaminami iš virtų bulvių ir nieko bendro su cepelinais neturi. Rusų komunistiniais okupacijos laikais Lietuvos parduotuvėse vienu metu buvo pasirodę šie šaldyti virtų bulvių kliockai, kurios lietuviai vadino Jeruzelskio kleckais...

Klysta visi be išimties tie, kas mano, jog lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš poliakų. Iš tiesų poliakai, kaip vėliausiai šiame regione susiformavusi konglomeratinė įvairių tautų ir kalbų nacija, (patys poliakai yra tie patys žydišką krikščionybę priėmę poloviečiai chazarai, kuriuos nuo išnaikinimo gelbėdami į tuštesnes mūsų protėvių žemes palei Vistulės upę (Visla) dar XI amžiuje atkėlė Romos popiežiai) savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai iš aplink gyvenančių lietuvių genčių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas (striukas, trumpas, greitas). Sriuba „žiurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška putra žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ – tai  prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – poliakai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus. Panašių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs poliakai  gali labai įsižeisti... Beje, mūsų vadinama lenkija yra ne Polšos pasienyje, o daug toliau - Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, o čia gyvenantys baltarusiai ir lietuviai tapo vergiškai besilenkiančiais – lenkais, kalbančiais poprostu baltarusių, lietuvių ir poliakišku žargonu. Lietuvos lenkai nei teritorija, nei kalba, nei istorija neturi nieko bendro su Polša ir poliakais...

Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų?  Pavyzdžiui, ką latviai, estai turi, ko neturime mes?

Ryškiausias akcentas – tautinė aukštoji virtuvė, kurioje vyravo karštieji ir šaltieji užkandžiai, žvėrienos ir laukinės paukštienos valgiai, įdaryti pyragai, saldieji patiekalai, prašmatnus valgių patiekimas, ne tik midus, bet degtinė, trauktinės, vynai (skaitykite A.Mickevičiaus „Poną Tadą“ ir būsite pritrenkti Lietuvos ponų kulinarijos lygiu ir turtingumu), - tai istoriškai susiklostę dalykai, nes nei Latvijoje, nei Estijoje nebuvo tautinės aristokratijos, didikų ir bajorų, jie visi buvo žemakilmiais valstiečiais ir mužikais, nes latviai buvo pavergti vokiečių, o estai – danų, vėliau – švedų, dar vėliau rusų. Todėl ir latvių, ir estų virtuvės buvo ir tebėra tik kaimiškos, valstietiškos.

Išskirtinis lietuvių virtuvės dalykas – sriubos. Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nevartojo ir nevartoja tiek daug sriubų, kaip lietuviai. Nuo seniausių laikų lietuviai (indoeuropiečiai sarmatai, vienų vadinami aisčiais, kitų – baltais, dar kitų - pribaltais) net tris kartus dienoje virdavosi sriubas ir, matyt, todėl Lietuvos virtuvėje yra tokia daugybė savaimingų išskirtinių sriubų pavadinimų: putros, jukos (kraujienės), baršteliai su auselėmis, aguonienės, agurkienės, alujienės, balandynės, barščiai, batvinynės, bulvienės, cibulynės, daržovienės, dulputrės, duonienės, garšvinės, grikienės, grybienės, kopūstienės, rasalynės, raugintų kopūstų sriubos, kiulkynės, kleckynės, kruopienės, kunkulienės, lakštienės, leistinienės, lepeškienės, miltsriubės – žiūrės, moliūgienės, morkienės, mutiniai, pablęstynės, piensriubės, plekynės, pupienės, ropienės, rūgštelynės, saldsriubės, sūrienės, svogūnienės, zacirkos, žirnienės, žuvienės ir pan.

Nepamirškime ir lietuvių šaltsriubių: šaltibarščiai, neverdamos kruštienės - ruošiamos su giromis, rūgpieniu arba raugpieniu į kurias pridedama šviežių ir virtų daržovių, virtos, keptos arba rūkytos mėsos, paukštienos, žuvienos gabalėlių, sočiai pagardinama šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis, mutiniai (duonsriubės), piensriubės su uogomis, saldės, taip pat verdamos ir atšaldomos batvinynės, dilgelynės, garšvynės, grybynės, rūgštelynės.

Lietuvių tautinė žemoji virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal daugiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.

Ar labai skiriasi mūsų nacionalinių patiekalų valgymo ypatumai skirtingais metų sezonais?

Suprantama, kad metų sezono laikai ir jų metu gaunami maisto produktai įtakoja valgių ir gėrimų gamybos būdus bei vartojimą.

Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa? Ar visos jos tokios?

Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos ir maitinimosi esmės nesuprantantys „dietologai“.  Be to, mūsų dienų „dietologai“ visi iki vieno yra išskirtinai mažamoksliai ir net nežino, kad pakito maisto produktų cheminė sudėtis, kad daugelio maisto produktų (duona, kepiniai, mėsa, paukštiena, žuviena, pieno produktai) jau iš vis nebėra, yra tik jų pakaitalai, surogatai, dažnai net erzacai. Net vėl mėginami ir per TV rodomi valgymui sugrąžinti lašiniai jau yra nebe lašiniai, o kiauliagyvių taukinės...

Beje, lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių Lietuvos kaimiškų valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.

Ar yra tokių lietuviškų nacionalinių patiekalų, kurie būdavo gaminami seniau, o dabar nebegaminami, arba visai nebepopuliarūs?

Jie juos surašytume į knygą, išeitų keliolika tomų. Skaitykite V. Zavadskienės

„Lietuvos virėja“, K. Budrienės, E. Drąsutienės „Lietuvių valgiai“, J. Uginčienės „Žemaičių valgiai“, Nijolės Marcinkevičienės „Metai už stalo“, - amo neteksite ir akys išsprogs iš nuostabos, ir suprasite kokie apgailėtini yra kai kurie lietuvaičiai „kulinarinių“ laidų vedėjai ir vogtų receptų knygų „autoriai“ ir leidėjai.

Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus. Ar tikrai lietuviška virtuvė nyksta?

Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką nutuokia ir gaunasi, kad diletantai ruošia maistą profanams...

Bet aukščiausi lygio kvailystę ir visišką neišmanymą apie pasaulio virtuves demonstruoja restoranų, kavinių, barų, picerijų, užeigų ir visokiausių valgyklų savininkai, virtuvių šefai, gamybos vedėjai, maisto gamybos technologai, taip pat restoranai.lt ir visokių kitų „svetainių“, facebook, blog‘ų ir kitokių interneto vikruntasų moderatoriai, kurie kilę iš gūdaus Lietuvos kaimo, niekur nosies iš savo kiemo neiškišę, pasaulio nematę, rašyti ir skaityti neišmokę, ėmė Lietuvoje ir "atrado" europietišką virtuvę – štai kaip jiems per smegenis vožė komunistiniai rusiškas „obščepitas“, - jei buvo bendra TSRS virtuvė, tai turi būti bendri valgiai ir Europos sąjungoje.

Ir kai kurie maitinimosi ir mitybos mulkiai, net nesuvokdami, kad kiekvienas Europos tautos regionas turi savitą išskirtinę virtuvę, sukišę į savo valgiaraščius italų picą ir makaronus, "galvoja" atradę Europos virtuvę. Jų gėdinti neįmanoma, nes protas ne košė ir su šaukšteliu neįdėsi, bet užsienio svečiams ir turistams tai sukelia jau ne juoką, o gailestį lietuvių proto bukumui ir tautinės sveikos mitybos nevertinimui...

Kalbant apie gėrimus, ar turime nacionalinių gėrimų? (ypač, kurie egzistuoja dabar.) O visų taip mėgstamas mūsų alus?  Ar jis priskiriamas prie nacionalinių patiekalų? (o kaip Trejos Devynerios?) Kas yra atsakingi už nacionalinius patiekalus, kad jie neišnyktų?

Išskyrus midų ir midaus trauktines, šiandien parduotuvėse nerasite nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Ir nebus tol, kol nebus sunaikintas dar Jekaterinos II-sios įvestas degtinės monopolis. Monopolistams rūpi tik pelnas, todėl Lietuvoje parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių šlykščiausi pakaitalai, surogatai. Ypač blogos kokybė yra starka, trejos devynerios, krupnikas, nes tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, šiandien gaminami tik alkoholikų dauginimui ir snarglėtų prasigėrusių varguolių džiaugsmui...

Išsigimė ir alaus gamyba, nes alaus bravorai jau pradėjo gaminti nebe alų, o alaus gėrimus – pakaitalus, surogatus. Jų gamybos savikaina mažesnė, gamintojams pelnai didesni, o alaus mėgėjai greičiau tampa alkoholikais...Tiesa, tikro gyvo alaus dar galima rasti Klausučiuose prie Jurbarko...

Ar yra Lietuvoje gerų maisto produktų tiekėjų restoranams?

LIETUVOJE TIKRŲ, AUKŠTOS KOKYBĖS MAISTO PRODUKTŲ TIEKĖJŲ MAITINIMO ĮMONĖMS (RESTORANAMS, KAVINĖMS, BARAMS, UŽEIGOMS), VAIKŲ DARŽELIŲ, MOKYKLŲ, LIGONINIŲ IR SANATORIJŲ VALGYKLOMS IŠ VIS NĖRA!!!

Sanitex ir gavnopoliuose visi maisto produktai maitinimo įmonių gamybai iš principo netinka.

Tikrų miltų galima rasti tik pas malūnininką Pranciškų Jokūbauską Garliavoje ir ūkininką Vladą Termeną Telšių rajono Duseikių kaime, tel.8676 35166.

Mėsos, paukštienos galima rasti tik pas ūkininkus, bet ūkininkai neturi skerdyklų ir naudoti jų produkciją maitinimo įmonių maisto gamybai Lietuvos valdininkų-činovnikų įsakmiais nutarimais negalima (individualiai galima).

Tikrų pieno produktų dar galima rasti tik pas ūkininkus ir su jais galima sudaryti sutartis dėl tiekimo.

Tas pat sakytina ir apie daržoves, vaisius ir uogas, kiaušinius - jų taip pat dar galima rasti tik pas ūkininkus ir su jais galima sudaryti sutartis dėl tiekimo.

Žuvies gal būtų galima rasti žuvininkystės ūkiuose, bet dabar ji perdozuota cheminiais augimo stimuliatoriais ir vaistais.

Žodžiu, Lietuvos restoranuose, kavinėse, ypač vaikų darželių, mokyklų, studentų, ligoninių, sanatorijų valgyklose gamina tik menkavertį maistą iš netikusių maisto produktų arba jų atliekų.

IŠVADA: ŠALIES MITYBOS IR MAITINIMO POLITIKA YRA NUKREIPTA Į TAI, KAD VISI LIETUVIAI IŠSIGIMTŲ IR TAPTŲ LIGOTA BUKA BIOMASE-BIJOMASE - PIGIA DARBO JĖGA...

Kokie dalykai vyksta internetinėje erdvėje apie lietuvių mitybą ir kulinariją?

Mūsų dienomis žiniasklaidos (internetinė) erdvė tapo iškreipto netikro proto (pseudointelektualine) maišalyne – žinios (informacija) jau nebėra tikromis žiniomis (informacija). Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis daugiau ir plačiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tas žinias greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).

Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška, dažniausiai profaniška nuomone.

Šiandien knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai.

Juos aš vadinu gvelbšiais, nežiūrint į tai, kad jie yra šou biznio atstovai, artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės, kurie tik reklamos ir savęs aukštinimo sumetimais pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, lietuviškai su klaidomis aprašo, gerai dar, kad savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo...

Gvelbšiai, susireikšminę iki kulinarijos asų, lygindami save su Ramziu arba Oliveriu, šūsnimis leidžia vogtų receptų knygas, o kai kurie apmulkinti lietuvaičiai tas knygas perka ir neišmanėlius garbina kaip kulinarijos dievaičius.

Liepkite tiems apsišaukėliams bent porą dienų dirbti restorano virtuvėje kasdien nuo 8 val. ryto iki 22 val. vakaro ir kasdien paruošti, pagaminti ir serviruoti valgius bent kelioms dešimtims žmonių,  pamatysite, kad kai kurių lietuvaičių garbinami gvelbšiai ir gvelbšytės, o dabar ir vos ne visi TV laidų vedėjai iš nuovargio po valandėlės leisgyviais iškris... Matyt, nekokie jų uždarbiai, kad ėmėsi vagišių amato ir leidybos...

Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį gamybinį (technologinį) neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.

Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.

Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija”, - kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė?..)

Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos būtovės (istorijos) ir tautotyros, žemės ūkio ir pramonės, kultūros, moralės ir etikos raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą.  

Nuo tautos maitinimosi ir mitybos (maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir gėrimų gamybos būdų), valgymo įpročių bei papročių priklauso ir žmogaus, kaip asmenybės tapatybė, esybė, geninė sistema,sveikata, išsigimimų lygis, žmonių nutukimas, mąstymas (intelektas), proto galimybės ir imlumas, suvokimo ypatybės, kūrybinės galimybės, dailės ar muzikos gabumai, mentalitetas, gyvensena, fizinis pajėgumas,darbingumas, kruopštumas, polinkiai, išskirtiniai sportiniai gabumai, galų gale tokios būdo (charakterio savybės), kaip agresyvumas arba tolerancija, drąsa arba bailumas, padlaižiavimas, žiaurumas ar romumas, sąžiningumas ir polinkis į vagystę, nesavanaudiškumas ar egoizmas, kilnumas ar veidmainystė, meilė ar neapykanta, švelnumas ar nuožmumas, orumas ar klastingumas, teisingumas, tiesumas ar melagingumas, garbė ar parsidavėliškumas, taurumas ar niekšybė, gailestingumas ar žvėriškumas, ištikimybė ar išdavystė, gudrumas ar polinkis sukčiauti, pyktis ar atlaida, padorumas ar gašlumas, ir galiausiai tokie išsigimimai, kaip pederastija, lezbijizmas, nekrofilija ir pats baisiausias bei šlykščiausias išsigimimas – pedofilija -  vaikų žaginimas, kas be ko - žemės ūkio ir pramonės raida.

Pagal P.Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos.

Pagal mane -  80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos,  5% - nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro – V.S.)

Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai.

Komunistinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė biomase (aš ją vadinu – bijomase), nuolankiais padlaižiais su bolševikiniu „činovnikų“ garbinimu ir paniška jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti...

Piceristiniai kebabiniai makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maistprekių pardavyklų tinklai su ne maisto prekėmis, o jų pakaitalais, surogatais, lietuvaičius verčia nevispročiais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou mėšliną „kultūrą“ ir sugromuliuotą delfi ar 15 minučių tipo informaciją.

Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)... Todėl didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase – bijomase - bukagalve pigia darbo jėga.

Ar tik ne tais sumetimais Lietuvos miestai ir miesteliai šių dienų valdininkų (činovnikų) nutarimais ir sprendimais sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų pardavyklomis?..

Ar tik ne tais sumetimais naikinami Lietuvos kaimiečiai, „remiami“ Europos sąjungos pinigais, kad nieko nedirbtų, tik girtuokliautų ir kuo greičiau išsigimtų ir išdvėstų?

Pagalvokite kokį pasaulinį finansinį krachą sukeltų Lietuvos ūkininkai, neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti gamtiniu būdu organinius (ekologinius) maisto produktus. Šiandien milijardinius pelnus gaunantys maistprekių gamybos koncernai ir jų pardavyklos „gavnopoliai“ (Lietuvos jaunimo ir vaikų terminas) gamina ir parduoda tik maisto produktų pakaitalus, surogatus, - prekes tinkančias naudingai ir pelningai parduoti, o ne maisto produktus žmogaus mitybai, žmogaus sveikam gyvenimui...

Tai ką valgyti?

Jei dirbate sėdimą darbą, murksote prie kompiuterio ir norite būti protingais, sveikais, laimingais, džiaugsmingais, darbingais, galingais ilgamečiais, lieknais, fiziniai ir seksualiai pajėgiais, svarbiausiai laikykitės griežtos valgymo dienotvarkės, - valgykite kas šešios valandos. Pav., pusryčiams kasdien suvalgykite du kietai virtus tikrus kaimiškus kiaušinius, - organizmas gaus pakankamą kiekį baltymų ir iki pietų jausitės sotus, jei praalksite suvalgykite tikrą lietuvišką obuolį. Jų galima nusipirkti iš ūkininkų, bet ne parduotuvėse. Dažnai gurkšnokite šaltinio arba sidabruotą vandenį – parai – bent du litrus.

Pietums - 200 g šaltinio arba sidabruotame vandenyje mirkytų ekologiniai švarių įvairių javų arba kruopų, arba žirnių, arba pupelių košes, virtas šaltinio arba sidabruotame vandenyje ir pagardintas šlakelių tikro alyvų aliejaus. Organinių grūdų, kruopų, žirnių pupų ir pupelių galima nusipirkti iš ūkininkų, bet ne parduotuvėse.

Vakarienei 19 val. 200 g tikro kaimiško rūgpienio, arba riekę (100 g) tikros naminės ruginės duonos (tikrą duoną nusako stora pluta) su degtukų dydžio tikrų 12 cm storio lašinių ir ketvirčio kaimiško svogūno. Arba riekę (100 g) tikros naminės ruginės duonos, užteptos 8g tikro kaimiško sviesto (tik ne iš parduotuvės) ir užbarstytos skiltele smulkiai kapoto kaimiško česnako, arba 100 g lietuviškų riešutų, arba 170 g raugintų kopūstų su 10g alyvuogių aliejaus ir 20g smulkiai kapotų svogūnų.

Kaip matote, neminiu mėsos, nes Lietuvoje auginamos ne kiaulės, o tik danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju gamtą teršiančiuoju ir lietuvius nuodijančiu būdu kiauliagyviai, kurių nupezusi mėsa parduodam prišvirkšta 20 procentų vandens. Tas pat sakytina ir apie vištagyvieną, kalakutagyvieną ir apie dirbtiniu būdu auginamą žuviagyvieną...

Kol savo organizmą atpratinsite nuo beprotiško ėdimo ir pripratinsite prie protingos ir sveikos mitybos, gali kankinti nenusakomas alkis, tai dieną jį malšinkite suvalgydami lietuvišką kaimišką obuolį, užkrimsdami kelis lietuviškus miško riešutus, gerdami daugiau šaltinio arba sidabruoto vandens, - pamatysite, kaip per savaitę be jokių pastangų numesite kasdien po nebereikalingą kilogramą. Jei vakarais prieš einant gulti taip pat kankins alkis, suvalgykite saujelę tik lietuviškų lazdynų arba tik lietuviškų graikinių riešutų, arba saujelę pačių džiovintų vaisių ar uogų.

NET PASKAIČIAVUS ŠIUOS MAISTO PRODUKTUS ŠIUOLAIKINĖMIS BEPROTIŠKAI DIDELĖMIS KAINOMIS, JUMS PER MĖNESĮ MAISTUI SKIRTI REIKĖS NE DAUGIAU 34 EURŲ !!!

Pažiūrėkite į savo vaikelius, jie jus gali išmokyti maitintis, nes jie nemakso prie stalo valandų valandas rydami ir ėsdami kalnus maisto. Vaikeliai šiek tiek paknabinėja, šiek tiek užkanda ir šauna žaisti. Vaikeliai, jei tėvai prievarta neįgrūda, nevalgo to, kas su kuo nedera. Tačiau tėvai, jau patapę biomase-bijomase, būtinai ir savo vaikus verčia būti tokiais pat bukagalviais ėdrūnais...

Suprantama mitybą galima pasiruošti ir įvairesnę, ir turtingesnę, naudojant ekologiškai švarius, organinius, gamtiniu būdu užaugintus maisto produktus. Čia bėda Lietuvoje viena – jų kol kas maitinimo įmonėse niekas negamina...

Būtinai vieną diena savaitėje reikia badauti, galima geriant tik šaltinio vandenį arba bent sidabruotą iš Burbuliuko.

Visas kitas maistas yra tam, kad gerus pelnus gautų vaistininkai, gydytojai ir kiti maistprekių pakaitalų, surogatų gamintojai bei pardavėjai.

BEJE, MAISTO PAPILDAI IR VITAMINAI, KURIŲ LIETUVIŲ BIOMASĖ VIEN PERNAI NUPIRKO UŽ KELIS ŠIMTUS MILIJONŲ LITŲ, YRA NE TIK NENAUDINGA ŽMONIŲ MITYBAI, JIE KAIP NARKOTIKAI, DARO BIOMASĘ NUO JŲ PRIKLAUSANČIĄ.

Pradėkite save gerbti ir mylėti, būkite garbingi ir orūs, spjaukite į pribezdėtas ir dvokiančias „sporto“ sales, kurias aplankę vėl puolate ėsti ir persiėdus kęsti skausmus skrandyje. Turite poilsio dienas šeštadieniais ir sekmadieniais, tai ir vaikščiokite gamtoje tyrame ore, parkuose, miškuose, prie ežerų, upių ar jūros. Jei galite, važinėkite dviračiu.

Taip gyvenat ir taip maitinantis galėsite gyventi 300 metų, o svarbiausia, - tapsite protingais ir išmintingais.

 

Kas Lietuvos maitinimo baruose Jus labiausiai neramina?

Maistprekių pagalba tautos naikinimas, genocidas, lyginant su išsigimėlio žmogžudžio stalino tremtimi yra daug niekšiškesnis ir žiauresnis!!!

Lietuvoje nėra nė vieno garbingo ir sąžiningo dietologo, išmanančio kaip pasaulio rinkoje yra pakitę maisto produktai, kokie pokyčiai įvyko maisto gamybos būduose (technologijose), kai vietoje maisto produktų prasidėjo jų pakaitalų, surogatų gamyba. Lietuvos „dietologai“ net nenutuokia kokie įvyko baisūs žmonijos nenaudai pokyčiai maisto produktų cheminėse sudėtyse, kaip pakito angliavandeniai, baltymai, riebalai, vitaminai, kaip pakito produktų energinė vertė, kaip pakito fiziologiniai aktyvūs makro ir mikroelementai, o maisto produktai virto sveikatai pavojingomis maistprekėmis.

Baisiausias dalykas, kai šitie neišmanėliai sudarinėja valgiaraščius vaikų darželiams ir mokykloms, kai valgiai gaminami ne iš maisto produktų, o jų pakaitalų. Ypač tų neišmanėlių dietologų paslaugomis naudojasi privatūs darželiai ir net vaikelius veda maitintis į visokias čarlių picerijas. Tokia pat padėtis gydyklų, ligoninių ir sanatorijų maitinime, - asmeniškai ištyriau jų valgiaraščius ir tvirtinu, kad čia valgiai gaminami ne iš maisto produktų, o iš chemizuotų maistprekių, netgi maisto produktų atliekų. Ir tai vyksta su Seimo ir Vyriausybės palaiminimu. Jau įsakmiai tautą naikinančius valgiaraščius liepia sudarinėti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT).

Manau reikia surašyti visų šių valdininkų pavardes, kad žmonija žinotų, kas įvykdė lietuvių tautos nuodijimą ir genocidą.

 

O gal taip ir reikia: protingi ir veiklūs lietuviai iš savo tėvynės jau išvyko, o likusiems nelaimėliams ir vergetoms likimas lemia tapti luošais ligotais vergais, bukagalve darbo jėga?..

 

Melnragė, 2009.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

Vincentas Sakas,



Skelbiu rugsėjo 30 dieną PASAULINE CEPELINŲ DIENA
Pažintinė gamtos kelionė Fox upe
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2017 lapkričio 21, Antradienis