AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Antanas Vagonis: „Žmoguje viskas svarbu...“

Antanas Vagonis: „Žmoguje viskas svarbu...“

  Sklaidau Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaro, Jeruzalės hebrajų universiteto dėstytojo Yuval Noah Harari populiarios knygos „Sapiens“ puslapius. Leidinyje išanalizuota glausta žmonijos istorija. Knyga ir paskatino pakalbinti Rokiškio rajono savivaldybės merą Antaną Vagonį. Pokalbis išsirutuliojo apie žmogų, vertybes, kultūrą ir kraštą, kuriame gyvename... Mano pašnekovas skaitė minėtąjį leidinį. Tad  ko labiausiai pasigendate iš praeities?

 

   Nuostabus klausimas, kuriame užkoduotas atsakymas. Visuomenės branda slypi gebėjime keistis. Jeigu senųjų laikų bendruomenės keitėsi labai lėtai, tai šiuolaikinė aplinka mus verčia priimti  skubotus sprendimus (manau, kad ne visada pataikoma eiti teisinga kryptimi). Tad nėra ko stebėtis, kad netikėtai laimi rinkimus ar tampa žvaigždėmis radikalai, fašistai ar šiaip seksualiniais skandalais užsižaidusios ,,asmenybės“. Kaip yra sakęs filosofas Leonidas Donskis, dabar yra toks metas, kai vidutinybės ir menkystos gali suabejoti bet kurio iš tiesų Lietuvos mokslui ir kultūrai nusipelniusio žmogaus verte, fabrikuodamos kažkokias absurdiškas istorijas, leisdamos gandus ir galiausiai pripažindamos tik sau nepavojingas kitas vidutinybes ir menkystas. 

  Jūsų paminėtoje knygoje gana detaliai analizuojamos pasaulio religijos ir jų įtaka mums – juk tai jos padėjo susiformuoti mūsų vertybių skalę. Manau, kad bendruomenes ir pasaulį išgelbės būtent vertybės, perduodamos iš kartos į kartą. Mūsų genuose yra užkoduotas būtinumas perduoti sukauptą patirtį: jeigu senatvėje žmogus gali pamiršti, ką padarė prieš penkias minutes, tačiau ankstesnius gyvenimo įvykius pamena detaliai. 

   

  Visuomenė keisis tik tuomet, kai keisimės mes patys. Ką manote apie tai?

   Manau, kad viskas buvo nuspėta, kai Mefistofelis Faustui pasiūlė nesibaigiančią kaitą, tai ją ir turime: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Tik tada nuspręsime sustoti, supratę, kad prasmė slypi akimirkos sulaikyme. Bėgame, bėgame, bėgame... Į kur?

  Taigi pirmiausia turime įvertinti savo galimybes, norus ir lūkesčius; gebėti priimti mums kartais nedraugišką aplinką; suprasti blogio ir niekšybės pradą ir išlikti sąžiningais, sąžiningais prieš save, savo vaikus, savo tėviškę. Manau, mes turime gebėjimą priimti pokyčius ir tik mūsų valioje nespręsti, ar mes bendra masė, ar sprendimų kūrėjai.

 

  Poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius rašė: „Atsisėdau ant kalnelio. Netolies pasidėjau mišką, pasitiesiau Nemuną. Paleidau aukštyn žemės grumstą – sučiulbo! Namai! Čia namai.“ Ar norėtumėte atsisėsti ant kalnelio? Šiandien Jus apvaginėja laikas...

 

   Nesakyčiau, kad laikas toks nepadorus vagis. Manau, kad mes su juo elgiamės nepadoriai. Nevertiname jo. Taškome, kaip kokią beribę jūrą, o kai horizonte pamatome krantą, pasimetame ir tampame sentimentalūs, išsigąstame. O poetas Justinas Marcinkevičius visada jautėsi savo šalies, savo kiemo ir savo jausmų šeimininku.  

   Kai su Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos dekanu Eimučiu Noviku aptarinėjome bažnyčios grindų apšiltinimo galimybes, jis paklausė: ,,O kam tau, mere, viso to reikia – gatvių, baseinų, grindų? Tau asmeniškai?“ Jam atsakiau: ,,Taip, esu egoistas ir man to reikia asmeniškai. Aš esu tam, kad susitvarkyčiau aplinką, nes čia mano namai; kad čia visiems būtų gera grįžti; kad čia gyventų laimingi žmonės.  Juk kaip gera grįžti po kelionės į sutvarkytus šiltus namus“. Juk, dekane, pats man sakėte: ,,Tau, mere, charizma duota ne tam, kad ja puikuotumeisi, o tam, kad tarnautum žmonėms.“

 

  Labai svarbu, kai gali kitą žmogų suprasti iš gesto, pusės žodžio, kartu aptarti gerą senąją animaciją, išgyvenimus... Ar tai Jums svarbu?

  Žmoguje viskas svarbu. Pati menkiausia detalė ar ištartas žodis apie kiekvieną gali labai daug pasakyti. Per skubėjimą tapome neatidūs, neįvertiname gerumo ir nuoširdumo grožio, koncentruojamės į negatyvą, kuris mums kelia nerimą, nepasitikėjimą ir baimes. Todėl, manau, labai svarbu pastebėti kiekvieną gerą poelgį.

  Taigi, gyvenimas susideda iš smulkmenų. Kiek pamenu save, žiūrėdamas vaikystėje ,,Spragtuką“, visada apsiverkdavau… Gal tai ir perdėtas jautrumas, o gal gebėjimas pajausti ir suprasti. 

 

  Sugrįžkime prie knygų. Kokią bendrystę su knyga patyrėte vaikystėje?

  Vaikystėje knygos – tai mūsų išmanieji draugai. Čia tiktų Justino Marcinkevičiaus žodžiai: ,,Kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais“. Knyga anuo metu mums buvo kaip dabar ,,Google“ – padėdavo spręsti visas gyvenimo problemas. O ir būdavo negeras tonas, jeigu neskaitai knygų. Dabar apsileidau. O kažkada skaičiau knygas nuo nuotykių serijos apie indėnus iki Gi de Mopasano veikalų, H. Hesės ,,Stiklo karoliukų žaidimo“! Paskutinioji paminėta paauglystės knyga suintrigavo savo filosofija, nors jas rinkdavausi periodais – tai daugiau mokslinės krypties, tai filosofinės, gal tik visiškai nemėgau romanų… Buvo ir domėjimosi poezija periodas. Mano favoritas – rašytojas Donaldas Kajokas. Kažkaip patiko pagal būdą ir amžių. Labai viliojo ir naujų knygų kvapas, dabar tokio nėra…

 

  Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekoje sukaupta unikali leidinių su autografais kolekcija. Šiai bibliotekai nuolat dovanojate įžymių žmonių leidinius su autografais. Mielas jausmas dovanoti?

  Mėgaujuosi nuostabiu  jausmu duoti. Manau, kad jaunystėje to neturėjau – buvau gobšus ir savanaudis. Pirmą kartą tą malonumą pajutau, dirbdamas minėtos gimnazijos direktoriumi. Kaip smagu, kai galiu žmonėms daryti gera. O didžiausią malonumą patyriau, dirbdamas AB Ūkio banko Rokiškio skyriaus viršininku. Nuostabus jausmas dalinti žmonėms pinigus, kad jie įgyvendintų svajonę.  

  O Jūsų unikalus sprendimas kaupti knygas su autografais, mane sužavėjo. Juk tai tarsi prisilietimas prie autoriaus, tarsi pajutimas autoriaus rankos ant peties, skaitant autoriaus autografu paženklintą knygą. Malonumas mėgautis jo įrašu.

 

  Renginiuose mėgstate deklamuoti poeziją. Kokių autorių poezija Jums artimiausia?

  Nepasakyčiau, kad mėgstu. Dažniausiai tai darydamas, save pastatau į keblią padėtį, kai eilės atitinka temą, jos sužiba tarsi perlas. Dažnai prisibijau pamiršti žodžius. Turiu tradiciją kas metai išmokti po eilėraštį. Man tai padeda. Esu Rokiškio krašto patriotas, todėl šiandien artimiausias širdžiai poetas Paulius Širvys. 

 

  2019 – aisiais metais Rokiškis taps Lietuvos kultūros sostine. Rokiškėnams didžiulė garbė, bet kartu ir atsakomybė. Ar bus rokiškėnai patenkinti renginiais ir kitomis mūsų krašto garsinimo priemonėmis?

  Įsitikinęs,  kad bus patenkinti ne tik rokiškėnai, bet ir svečiai. Mes turime ką pasakyti Lietuvai ir pasauliui. Tačiau tegul tai lieka intriga…

 

  Kaip Rokiškio rajono vadovas, kokį matote indėlį įneša į krašto kultūrą Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ nariai?

   Klubas ,,Pragiedruliai“ su mūsų rajono garbės piliečiais (bijau pradėti vardinti, kad kurio nepraleisčiau) – tai kažkoks fenomenas. Jų vadovas Algis Narutis su ištikimuoju pagalbininku Donatu Smalinsku – mūsų krašto gerbėjai. Per kraštus liejasi jų meilė ir prisirišimas prie tėviškės. Tam jie negaili nei laiko, nei pinigų. Tai labai svarbu, kai žmonės vis dažniau palieka gimtinę ir vyksta į kitus miestus ar svečias šalis. Tačiau, kaip sakė Rokiškyje vešėjęs prozininkas Valdas Papievis: „ Turime atverti  langus, kad jie galėtų išskristi ir atverti duris, kad galėtų grįžti“. 

 

  Dalyvaujate rajono seniūnijų renginiuose, susirinkimuose. Kuo gyvena šie žmonės?

   Žmonės – mano rūpestėlis. Kuo jie gyvena? Ogi pirmiausia savo buitimi ir šeima. Jiems viskas įdomu ir dėl visko skauda. Jie pergyvena dėl rietenų rajone ir džiaugiasi pasiekimais. Jie yra visokie, tačiau turiu pasakyti, kad mūsų krašto žmonės ypatingi. Rokiškio ralio varžybų metu, teko kalbėti su švedų

ekipažo vaikinais. Jie stebėjosi, kad kaimo žmonės nepraeis pro šalį nepaklausę, ar nereikia padėti?  To šie lenktynininkai nepatyrė nė viename krašte.   

 

  Ar apie dabarties Lietuvą, rajoną kalbate viltingai? Kas mums visiems suteiks tos vilties?

 Pasitikėjimas savimi. Mes viską galime!

 

  Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio Lituanistikos centro skaitykloje jau daug metų netradiciškai švenčiama Knygnešio diena. Šiais metais  organizuosime nominacijų šventę „Šimtmečio šviesuoliai“. Už dovanotus leidinius su autografais ir aktyvų dalyvavimą gimnazijos bibliotekos renginiuose, nominuosime Rokiškio rajono savivaldybės merą Antaną Vagonį. Kai rengiau šį interviu, apie nominaciją rajono vadovas nežinojo. Tai bus staigmena, o pašnekovui dėkoju už šiltą, nuoširdų pokalbį ir meilę knygai.

Kalbino Reda Kiselytė,

Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos

„Romuvos“  padalinio bibliotekos vedėja

 

Lietuvos nepriklausomybės Šimtmečio ceremonija Arg...
Net 10 Čikagos restoranų varžosi dėl restoranų „Os...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
2018 gruodžio 19, Trečiadienis